- Kas jums nutiko? - man netyčia išsprūdo. Dažnai jaučiuosi blogai, reikšdama užuojautą.
"Amputavo kojas. Jau buvo tokios pajuodavusios, pažaliavusios, luposi oda, mėsa jau tebuvo likus, kaip kumpis, kaip mėsa, o dar nuospaudos užsidėjo", - ėmė berti kaip žirnius.
Be jokio liūdesio, nuoskaudos, greičiau kaip kasdienį pasipasakojimą: „Va, suvalgiau bulvinių blynų, pažiūrėjau televizorių ir nuėjau miegot“.
"Kai nuėjau pas medikus, viskas pradėjo luptis... - tęsia pasakojimą. - Labai nemalonu. Atrodė žiauriai. Mane su greitąja nuvežė. Aš nuo skausmo praradau sąmonę, parvirtau, Laisvės alėjoje. Nuvežė į Raudonąjį Kryžių (Raudonojo Kryžiaus ligoninę – aut. past.).
- Medikai barė?
"Na, taip, kaip visada. Tik sakė: „Tu negerk“. Kiekvienas žmogus gali nušalti kojas. Ketverius metus vaikščiojau su nušalusiom kojom. Nejaučiau! Rankas sukišu į kišenes, o kad kojom šalta – tai dzin travam. Nejaučiau šalčio. Čia kaip užsigrūdinimas. Nors skaudėdavo. Ir dabar skauda. Nors ir neturiu kojų. O skausmas yra. Jos dabar truputį ištinusios, turi atsileisti.
Ketverius metus pravaikščiojau su tokiom, įsivaizduoji? O skauda taip, tarsi būtų tikros kojos. Kaip gyvūnėliai, kaip katės turi kelis gyvenimus, taip ir aš".
Jis kalba apie tai su šypsena, tarsi pasakotų apie pažįstamą, ne apie save. Pasakojimas apie koją persipina su istorijomis iš Maskvos, kaip važiavo lankyti aktoriaus draugo, apie 1980 metus ir akademinį rusų dramos teatrą, sutiktą armėną Maskvoje.
Mane suėmė pyktis. Jo nepasirūpinimas savimi mane tiesiog siutino. Norėčiau gelbėti šitą nelaimėlį.
Pasakojimas pasuko link Latvijos, kur jis platino vaikiškas knygeles. Latviškas balzamas tais laikais kainavo 15 latų – 150 litų! Per brangu! Latvijoje pasilikti per brangu! Juokiasi.
- O jūs geriat?
"Kartais pageriu. Viena moteris patarė man gerti citrinos sultis. Aš paklausiau, tai man ir padėjo".
- Tai kur jūs gyvenat, kur miegat?
"Po balkonais. Arba čia, prie bažnyčios (rodo medinę tvorelę). Pensijos gaunu nedaug, 500 litų.
Kaimynas mane apgavo, leidau jam gyventi mano bute, o jis, kai grįžau iš Rygos, nebeįsileido. Reikia duoti į teismą.".
- Jūs dabar elgetaujat?
"Taip, galima sakyti taip. Iš pensijos nepragyvenu. O valgyt tai reikia žmogui. Kartais susitaupau ir žmonėms padedu. Kartais mane apvagia, bet aš nepykstu, aš geros širdies. Žinau, kaip blogai žmonėms būna. Esu ir kalėjime sėdėjęs – daviau bankių, pasodino tarybiniais laikais 8-eriems metams. Bet paskui tik tris prabuvau. Saugumas padėjo, giminės".
- Jūsų netrikdo tai, kad neturit namų?
"Trikdo... Ypač, kai šalnos būna. Kai apvagia. Mato, kad benamis ir dar nugręžia. Telefoną buvo pavogę, ligoninėj irgi daiktų nušvilpė. Dabar miegu sėdėdamas. Po penkių mėnesių padarys kitus protezus. Bet gydytojai negerbia manęs.
Bet yra, kas gerbia. Vienoje bažnyčioje Laimutė, Pakso žmona, priėjo prie manęs. Klausia, kaip gyvenu. Aš sakau – gyvenu".
- O jūs norėtumėte gyventi kitaip? Neelgetauti, kažkuo užsiimti, uždirbti, turėti namus?
"Galima būtų... Bet dabar Lietuvoj sunku..."
- O kaip tas kitoks gyvenimas atrodytų?
"Vėl turėčiau kokį kambariuką. Dabar nėra kur gyvent. Liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis kalbėjo su manim, davė pinigų, tik sakė, kad negerčiau".
- Norėtumėte mesti gerti?
"Esu metęs. Ne visai metęs. Nesu girtuoklis. Esu su aktorium Vytautu Šapranausku gėręs visą naktį. Mes čia gėrėm degtinės. Žiemą padėjo. Jis paskui išvažiavo namo".
- Kaip dažnai geriat?
"Ne, aš po daug negeriu. Dabar jau nustojau. Alaus tai po kokius 2 litrus išgeriu. Man dėl skrandžio nelabai galima".
- Stengiatės negerti?
"Stengiuosi. Dėl gerų žmonių. Geri žmonės padeda"
- Kokios pagalbos jums dabar reikėtų? Sakėte, būtų gerai pagalvėlė į vežimėlį, kad minkščiau sėdėt būtų.
"Ai, geriau jau kojos, o ne pagalvėlė. Tiek metų gyvendamas be namų, perneši viską. Lašinių kartais gaunu, būna šilta".
- Jūsų gyvenimas atrodo beviltiškas, neturite namų, dabar – ir kojų. Dėl ko gyvenate? Kokia jūsų gyvenimo prasmė?
"Dėl to ir gyvenu, kad Dievą tikiu. Kai mano mama mirė, močiutė augino, tai aš ir likau su Dievu. Kas man liko? Gyvenimas, Dievas ir kad kitiems padedu".
- Bet kodėl Dievas, jei jis yra ir jūs jį tikit, nepadeda jums išsikapstyti iš šitų vargų?
"Aš Juo tikiu daug metų, Jis padeda, bet po biski. Jis negali man buto surasti, žmogui pačiam reikia daryti. Geri žmonės padeda, aukoja, iš to ir pažįstu, kad Dievas padeda. Reikia tikėti. Ir po mirties yra kažkas".
Ir čia Virginijus pradeda pasakoti keistas istorijas, kaip jo dvasia buvo atsiskyrusi nuo kūno, kaip jis matė neįprastai skraidantį medžio lapą su liepsnomis ir panašias.
Gali būti, kad taip ir buvo. Bet šito jau nebesiklausiau.
Vis galvojau, kas jį stumia gyventi. Kaip jis išvengia depresijos, liūdesio, kaip nenusižudo? Iš kur jo ramybė, susitaikymas su padėtimi? Ar jis negraužia savęs dėl nepasisekusio gyvenimo? Juk gyvenimas tikrai nepasisekęs?.. O gal aš čia kažko nesuprantu?
Jei pavyks gauti naujus protezus, jis dar galės vaikščioti. Bet nėra tikras dėl to – medikai nelabai nori juo rūpintis. Virginijus pripratęs – kai jis teturėjo 15 metų, mirė motina. Tėvas išvažiavo į Rusiją. Vyras, tuomet dar vaikas, pateko į globos namus. Baigė 8 klases.
Matau, galėtų pasakoti apie savo gyvenimą ilgai ilgai. Apie šuniuką, kurį turėjo prižiūrėti, apie kates ir kaip jos "nuima skausmą", apie nerakinamas laiptines, kuriose nakvodavo ir kurių lieka vis mažiau. Nueinant man pasirodė, kad, nors ir nenusisekęs, jo gyvenimas, ko gero, pilnesnis negu maniškis.