Kaip įprasta, dar vis pasąmonėje iš „senų, gerų sovietinių laikų“ nepajėgiantys išbristi Lietuvos vadovai mėgsta nudrėbti trumpas, miglotas pusiau mintis: „Pasakiau, bet nepasakiau, daugiau nekomentuosiu, tik tiek…“
Tais „senais, gerais laikais” niekas nedrįsdavo gilintis, klausti, prašyti paaiškinti. Bet atsibuskite, premjere, atsibuskite, prezidente, dabar jau nebe tie laikai, tikrai, patikėkite, jau nebe tie.
Dabar, siekiant tapti tikrais normalios demokratinės valstybės vadovais, pasakius kad „prievarta prieš mergaitę nebus toleruojama“, būtina paaiškinti ir kokia konkrečiai, ar jokia prievarta, net ir žodinė, psichologinė, nebebus toleruojama?
Tik prieš šią vienintelę mergaitę, ar tai bus taikoma visiems Lietuvos vaikams? Jei tik šiai vienai mergaitei, tai kodėl tiktai ji bus išskiriama iš visų vaikų? Nejaugi ne visi prieš įstatymus Lietuvoje lygūs? O jei bus taikoma visiems, tai kaip tėvai ar globos namų auklėtojai turės įtikinti vaikus ruošti pamokas, valgyti ne vien saldumynus, laiku gulti, laiku keltis, mandagiai elgtis, eiti į mokyklą? Ir kuo pasireikš tas „prievartos netoleravimas“?
Jei prezidentė pareiškia kad „už žodžius iš darbo (teisėjos N. Venckienės) neatleis“, tai laisvi, pastabūs, pilietiški Lietuvos žurnalistai, be abejo, netrukus išsiaiškins, paprašys prezidentę išsamiai pakomentuoti, ar tai bus taikoma vien tik N. Venckienei, ar niekas Lietuvoje nebebus atleidžiamas iš darbo už žodžius.
Ar nuteisti už šmeižtą, grasinimus, tautinės nesantaikos kurstymą, smurto, totalitarizmo šaukliai bus reabilituoti ir galės dirbti net ir teisėjais? Ar prezidentė siekia visiškos žodžio laisvės visiems, ar tik kai kuriems asmenims? Kas tuos asmenis, kuriems leidžiama kalbėti viską ir bet ką, išrinks?
Jei premjeras pareiškia kad „Lietuvos tarnyboms dar trūksta patirties“, kaip grąžinti neteisėtai iš nekaltos motinos atimtą vaiką, tai kažkas Lietuvoje turi paklausti: „Malonėkite pratęsti savo mintį, premjere. Kaip ta patirtis bus įgyjama? Tiesiog bandant vienaip, paskui kitaip, kol gal kada nors ta patirtis pagaliau atsiras? Ar bus studijuojama kitų, išsivysčiusių demokratinių valstybių policinės prievartos institucijų patirtis?
Lietuvos antstoliai, policijos vadai, eiliniai policininkai bus siunčiami tobulintis į JAV, Angliją, Prancūziją, Vokietiją? Ar tik apsiribojama konsultacijomis per atstumą, filmuotos tokių operacijų medžiagos peržiūromis ir studijomis?
Įsivaizduokime, prie fiziko A. Kubiliaus prieina studentas ir paprašo paaiškinti pirmąjį Niutono dėsnį. Į tai prof. Kubilius atsako: „Nagi, nueik ir atsisėsk po obelimi su prinokusiais obuoliais ir lauk, kol gal koks obuolys nukris tau ant galvos. Tada gerai apmąstyk, kokias mintis tau tas obuolio kritimas sukėlė ir jei teisingai mąstysi, tai gal ir prieisi tų pačių išvadų, kokių priėjo Izaokas Niutonas, kalbama, kad irgi sėdėjęs po obelimi prieš 325 metus.”
O gal vertėtų tiesiog pasiūlyti studentui paimti fizikos pagrindų vadovėlį, enciklopediją ar panaršyti po internetą? Gal net prof. Kubilius galėtų tiesiog tą dėsnį čia pat ir išaiškinti?
Pone Kubiliau, nėra jokio reikalo iš naujo išradinėti dviračio. Tiek Amerikoje, tiek ir kitose demokratinėse šalyse kiekvieną dieną laisvinami vaikai ir suaugusieji, tramdoma nepaklusni minia, sulaikomi bėgantys ir besipriešinantys įtariamieji.
Ieškokite, teiraukitės, semkitės patyrimo. Daug ieškoti ar išlaidauti netgi nebūtina. Pažiūrėkite TV realybės laidas „Dallas SWAT“ („Special Weapons And Tactics“ – „Specialieji ginklai ir taktika“). Kiti variantai yra „Detroit SWAT“, „Kansas City SWAT“.
Šiose laidose TV operatoriai seka ir filmuoja šių specialios paskirties JAV policijos būrių vykdomas teisėsaugos operacijas. Iš tikro nieko sudėtingo jose ir nėra. Prieš operaciją savo būstinėje operatyvinės grupės vadovas supažindina grupės narius su būsima operacija, parodo vietovės ar namo, kuriame ji bus vykdoma, brėžinius, nuotraukas, paaiškina detales, paskirsto kiekvieno nario vaidmenį ir poziciją operacijos metu.
Po to visi iki ausų ginkluoti, vilkintys pilna kovine apranga SWAT grupės nariai (paprastai 8 ar 10 žmonių) susėda į šarvuotą transporterį ir važiuoja į operacijos vykdymo vietą. Atvažiavę veikia staigiai ir tarsi puikiai suderintas mechanizmas. Štai tokios operacijos pavyzdys.
Jie apsupa namą – maždaug po du žmones kiekvienoje namo pusėje. Vienas išdaužia langą, įmeta dėmesį atitraukiančią bauginamąją granatą, kuri sprogsta ir kartais išleidžia dūmus, kartais ašarines dujas. Tuo pat metu kiti grupės nariai išdaužia langus kitose namo pusėse, o du nariai smogia specialiai atsivežu taranu į duris ir visi vienu metu įsiveržia į namą.
Skamba griežtos komandos pakelti rankas, atsigulti veidu į žemę. Vaikas ar vaikai paimami ant rankų tam iš anksto pasiruošusių grupės narių, išnešami į lauką ir perduodami ten laukiantiems vaikų apsaugos darbuotojams. Kartais vaikai verkia, kartais ne, bet tai nėra svarbu – vienkartinę emocinę traumą tikrai lengviau bus jiems pakelti, negu gyvenimą nežinioje, netikrume, su įstatymais ir teisingumą niekinančiais asmenimis. Laikas ir sveikas, normalus gyvenimas viską užglaistys, išlygins, išgydys.
Visiems suaugusiesiems už nugaros surakinamos rankos ir jie išvedami į gatvėje laukiančius policijos automobilius (kas kaltas, kas ne, aiškinsis vėliau). Nuo operacijos pradžios praėjo gal dvi minutes ir viska baigta, SWAT grupės nariai šypsosi, sukerta delnais, sėda į savo transporterį ir važiuoja atgal pasiruošti kitai operacijai.
Važiuojant vienas jų pasakoja, kad skaitė internete, jog kažkur toli, labai toli yra tokia egzotiška šalis Lietuva, kurioje panaši operacija vykdoma mėnesiais ar net metais. Kur visokiausios tarnybos vis ruošiasi ir ruošiasi, spėliodamos, ar galima įeiti į privačias valdas, ar ne, ir prašydamos teismų paaiškinti, kokia prievarta leistina, kokia ne.
Šalis, kurioje vidaus reikalų ministras mano, kad policija yra švelnumą skleidžianti organizacija ir kad žmonės, jėga trukdantys vykdyti teismo sprendimus, nėra jokie nusikaltėliai. Šalis, kurioje socialinės apsaugos ir darbo ministras sako, kad reikia vis ruoštis ir ruoštis, laukti, tartis, svarstyti, ruošti planus. „Dar vaiką perduoti niekuo nekaltinamai, neįtariamai, neteistai motinai nepasiruošta. Dar nėra suderintas veiksmų planas.
Reikia dar mėnesį, du, penkis derinti. Paskui perderinti, persvarstyti. Ypač svarbu nuspręsti, kas atsitūps prie užsispyriojusio vaiko, kad taptų tarsi vieno ūgio su vaiku, ir kaip pradės tą vaiką kalbinti, kad reikia nesispyrioti, o laikytis įstatymų ir teismų sprendimų“.
Visa grupė garsiai kvatojasi. „Kokia tai šalis? - vienas klausia, - Mauritania?“ – „No, Lithuania!“, jam atsako.
O tempora, o mores! Kas prieš 22 metus galėjo to tikėtis? Atrodė, visi kartu kursime nuostabią, šiuolaikinę, civilizuotą Lietuvos valstybę….
Prezidente, premjere, gen. prokurore, teisingumo ir vidaus reikalų ministrai, Seimo nariai, ar ne laikas užbaigti Lietuvos Valstybinio Absurdo teatro spektaklį „Kauno pedofilijos byla“? Užbaigti ir visus kitus to paties teatro spektaklius?
Kiekvienam skirti pagal nuopelnus – vieniems aktoriams teisiamųjų suolą, kitiems pasiūlyti pagaliau pradėti dirbti ką nors naudingo visuomenei ir jų pačių artimiesiems. Nelaukiant, kol visas pasaulis pirštais pradės jus badyti - kas juoktis, kas baisėtis.