Man asmeniškai, žinoma, juo labiau vasariška nuotaika, nes baigiau filmuoti visą savo laidos sezoną, esu laisvas kaip kelnaičių guma. Galėsiu dabar, kaip planavęs, persikelti trims mėnesiams į Palangą, dirbti kebabų užkandinėje ir pardavinėti cukraus vatą Basanavičiaus gatvėje (žadėjo atlyginimą procentais nuo pardavimų, ir nemokamų kebabų, kiek širdis geidžia – o alumi pavaišins praeinantys gerbėjai).
Beje, apie tą Palangą. Lietuvoje iš tiesų daugybė darbo vietų – pradedant nuo sezoninių darbų kurortuose, kur, kaip rašė lrytas.lt, darbdaviai laukia išsišiepę jau šiandien, iki visokių darbų, kokius tik galite įsivaizduoti.
Vakar mieste mačiau gal penkis skelbimus ant parduotuvių ir prekybos centrų – ieško darbuotojų.
Jau pora mėnesių bandau rasti savo projektams patyrusį interneto programuotoją: visi, kurie moka įsijungti kompiuterį, užimti ir iki atlyginimo net kalba neprieina (tikėjausi, kad galėsiu sudominti didesniais honorarais, nei konkurentai – kur tau). Apsikrovę darbu keliems mėnesiams į priekį. Nors pats sėskis ir mokykis programavimo. Geras stalius? Užrašo klientus į eilę prieš du mėnesius.
Ekstremalų variantą išgirdau iš vieno dainininko, scenos veterano: koncertų tvarkaraštis jau išdėliotas pusantrų metų į priekį.
Regis, darbo neturi tik tas, kas mirtinai tingi dirbti, arba tie, kas nenori, tačiau bindzinėja, kaip katė su pūsle, su tuo pačiu užkeikimu: „Tiek, kiek man siūlo, neužtenka oriam pragyvenimui.“ Apie tai, kad orus gyvenimas yra tik svaigus populiaraus mito kanapių dūmelis, jau esu rašęs. Oraus užmokesčio nebūna, kaip ir amžinos meilės, komunizmo rytojaus, neklystančių krepšinio trenerių ar tokių pardavėjų, kurios duotų grąžą iš 200 litų banknoto, nepaprašiusios „paieškoti smulkiau“. Nebūna.
Darbų gausą Lietuvoje lengva palyginti su aptingusia Europa, ypač pietiniu siestos pakraščiu, kur, pavyzdžiui, jaunimo nedarbas jau kuris laikas peršoko neįsivaizduojamą 50 procentų ribą. Kas antras bedarbis. Kiek, pavyzdžiui, jūs pažįstate savo aplinkoje Lietuvoje bedarbių jaunuolių, kurie būtų sveiki ir neapsirūkę (gyvenančių pas tėvus, miegančių iki vidurdienio ir einančių kartą per mėnesį „ieškoti darbo“ neskaičiuosim)? Nieko net panašaus nėra. Ir visuomenė Lietuvoje tokių netoleruoja: kai sako „darbo susirasti negali“, patys priduria: „Na, aišku, nelabai ir ieško.“
Jei ne pernelyg dosnios pašalpos ir išmokos, būtų dar geriau. Šiandien kaime pabandykite rasti ką nors, kad jums žolę nušienautų ar lieptą sumeistrautų. Niekam nereikia to jūsų šimto litų per dieną. Visiems ir taip gerai, pašalpas gauna ir su „bambaliais“ po gyvenvietę šlitinėja. Meistrai iš miesto turi atvažiuoti, jie per kvaili, kad pašalpas pasiimtų, tegu jie ir dirba.
Mums toks optimizmas gali labai nepatikti (nes mes norėtume, kad būtų kitaip), bet Lietuvoje tiek daug rodiklių šiandien byloja apie gerėjimą arba bent jau blogėjimo nebuvimą, kad vien nuo jų vardinimo skeptikams turėtų būti nejauku.
Pavyzdžiui, pašėlęs emigracijos augimas jau seniai yra tik prisiminimas: daug išvažiuojančių, bet nemažai ir grįžtančių. Tik grįžtantys nerauda apie savo dalią iš kiekvieno puslapio ir kiekvienoj laidoj, todėl daug kam atrodo, kad jų nėra.
Mokesčiai surenkami gerai – nepaisant kalbų, kad nėra kam dirbti, niekas neuždirba, ir visi tik bankrutuoja. Ir dirba, ir uždirba, ir perka, ir investuoja. Bankrotų nedaugėja. Bankai nesiskundžia nemokiais klientais ir masiškai nurašomomis paskolomis. Net tie, kas bliovė, kaip skerdžiami, apie kasos aparatus kaip apie akmenis po kaklu smulkiam verslui, kažkodėl niekur nedingsta iš turgaviečių. Tos pačios turgavietės pilnos pirkėjų ir pardavėjų, nors jau seniai visi turėjo pirkti sviestą ir mėsą tik Lenkijoje.
Apie statybas visi sako: „nieko nevyksta“, bet kažkodėl vyksta. Turbūt norima pasakyti, kad nevyksta taip, kaip prieš krizę, bet geriau juk vadinti darbus tikraisiais vardais. Tokie įvykiai, kaip mugės, surenka rekordinius lankytojų skaičius.
O dar Lietuvoje turistų antplūdis, kurio net optimistai nesitikėjo. Aną dieną Vilniaus Senamiestyje turėjau stovėti eilėje, kad įeičiau į savo gatvelę (ne, ne mano namų ėjo žiūrėti, bet vis tiek malonu) – keturios grupės turistų grūdosi viena per kitą, lyg kokie griozdiški autobusai, bandantys prasilenkti siauroje kryžkelėje. Paklauskite viešbučių apie jų užpildymą ir užsakymus, pasidomėkite oro uoste apie keleivių srautus (tikrai ne tų, kurie apsiverkę kraustosi į Norvegiją). Tokių metų seniai nebuvo. Lietuvos, atrodo, laukia pelninga ir soti vasara.
Net ir Garliavoje, duos Dievas, kaip nors susireguliuos reikalai. Kai išklausiau internete signatarės ir aktorės Nijolės Oželytės kilometrinio ilgio kalbą apie tai, kaip teisėsaugai ir kitiems niekdariams bus amžina gėda ir kaip netiesa neturi virsti teisybe (o gal ir atvirkščiai – nebūčiau tuo tikras, nes aktorė, pasiekusi sakinio pabaigą, jau būdavo pamiršusi, nuo ko pradėjo), ir kai išgirdau apie „sąžinės fronto liniją“, einančią, kurgi kitur, violetiniu Klonio gatvės asfaltu, supratau, kad viskas bus gerai ir čia.
Mat ta aktorė turi nuostabų sugebėjimą pajusti visuomenės pulsą ir visuomet prisišlieti prie pralaiminčios pusės. Būna tokių žmonių su 100 proc. klaidingu sprendimo instinktu, pagal kurių sprendimus lažybų punktuose galima praturtėti, tereikia tik statyti atvirkščiai, nei jie.
O čia dar vienas pastebėjimas apie vasarą. Lietuvoje paplūdimiai, laukiant sezono, praplatinti išpylus 300 tūkstančių kubinių tonų smėlio, ir nuo kopų iki vandens susidarė daugiau nei šimto metrų ruožas. Aš neįsivaizduoju labiau optimistinio, šviesaus ir nerūpestingo vaizdo, nei neaprėpiamas smėlio geltonumas karštą vasarą prie jūros.
Žinoma, atsirado tie, kas čia tuojau įsivaizdavo pinigų plovimą, švaistymą ir apskritai nesąmonę. Jiems gerai nebus niekuomet, tai tesižino.
O aš išvažiavau prie jūros.