Savo ideologinę „kankinystės už idealus” kraitelę Klonio gatvė pradėjo kimšti per daug nesismulkindama – pasiskelbė paties Atpirkėjo analogu šių dienų Lietuvoje. Tačiau ne tik Jėzaus, bet ir visų šventųjų kankinių draugija šiai publikai, matyt, pasirodė per menka, todėl pradėta griebti viską, kas tiktai pasitaiko po ranka.
Prabėgę pro Pilėnus, apsistojo ties holokausto aukomis ir tuojau pat pasičiupo pokario partizanus, po to paskelbė antrąjį Sąjūdį.
Tad reikėjo tik laukti, kada prisimins ir R.Kalantą. Prašom – šiandien, per jo aukos jubiliejų, savos kalantinės ir Klonio gatvėje. Naujas pilietinis pasipriešinimas, matote.
Partizanai, R. Kalanta. Tiesą sakant, sunku įsivaizduoti didesnį šių žmonių, tapusių simboliais, paniekinimą, nei tai padarė Garliavos publika, pasiskelbusi tiesiogine jų palikuone ir įpėdine.
Juk seniai akivaizdu, kad ta publika – būtent iš tos sovietinės visuomenės dalies, kuri tokius kaip partizanai ar R. Kalanta savo rankomis pati būtų pasmaugusi pirmiau už okupantą arba bent jau su įniršiu nuo jų nusigręžusi. Tie „gynėjai” – tobulas totalitarinio režimo prievarta kurtos visuomenės pavyzdys, kuriam apibūdinti geriausiai tinka „zonos” metafora ir atitinkamas žargonas.
Režimas siekė vietoj visuomenės sukurti tokią beveidę, konformistinę masę, kuri iš esmės niekuo nesiskiria nuo kalėjimo gyventojų ir kuri pripažįsta tik tą jėgą, kuria pasižymi iš jos tarpo kilę „blatnieji” ar „bachūrai”. Būtent pastaroji grupė ir atlieka tam tikro socialinio centro, apie kurį kartais galima susivienyti, vaidmenį.
Visa kita, kas yra aukščiau šios embrioninės plotmės, – svetima ir netikra. Tai – ne vien valstybė su visomis savo institucijomis, kurios suvokiamos išimtinai tik kaip represinis aparatas, bet ir visi tie iš savų tarpo, kurie staiga pademonstruoja savarankišką valią, ryžtą ar pagaliau tikėjimą. Todėl partizanai ar R. Kalanta tokiai visuomenei yra ne tik svetimas, bet ir juos piktinantis dalykas.
Ta visuomenės dalis niekur nedingo – tiesą sakant, ji sudaro kone Lietuvos daugumą. Tik ji šiuo atveju labiau linkusi žūtbūtinai kovoti su visokiais „pedofilais” anoniminiuose interneto komentaruose. Bet ryškiausius jos atstovus, žinoma, kaip tik ir matome Klonio gatvėje.
Buvę nusikaltėliai, automobilių vagys, Kauno ir jo apylinkių „bachūrai”, piktybiniai bedarbiai ir panašūs, susivieniję aplink amžinatilsį „kieto bičo”, „savos” teisėjos, kirpėjos ir sėkmingų verteivų grupę, dabar yra vienijami pakilimo ar netgi euforijos – tokios, kuri apima ir maišto kalėjime dalyvius.
„Pagaliau parodėme visiems, kas čia valdo!” – štai ir visa ideologija, itin gausiai pagardinta jau minėta juoda ir agresyvia neapykanta visiems, kurie galvoja kitaip.
Kita vertus, kodėl spjauti į laisvės gynėjų ir kovotojų su okupacija simboliką, jei šalia, pirmosiose eilėse, – kai kurie sovietmečio disidentai, Kovo 11-osios Akto signatarai, kunigas R.Grigas ir pirmasis atkurtos valstybės vadovas V. Landsbergis, kurie pirmieji į tai apeliuoja.
Šiuos žmones čia, regis, atvedė miglotas, nežinia kuo pagrįstas, bet geležinis įsitikinimas, kad čia eina fronto linija, kurios kitoje pusėje – tamsiosios jėgos, kurias jie įpratę vadinti „raudonuoju revanšu”, „kagėbynu” ir su kuriomis jie negali nekovoti.
Dar vienas tragiškas simptomas – jų kalbos apie „grynąją” Lietuvą, kuriai svetimi tokie niekai kaip besąlygiška pagarba teisės viršenybei ar žmogaus teisėms.
Tačiau svarbiausia ne tik šių žmonių evoliucija, virtusi brolybe su sovietine pakaunės „chebra”, o bendra visų – tiek esančių šiapus, tiek anapus Klonio kiemo tvoros, tiek besilaikančių nuošaliau – būklė.
Juk tai, kas turėtų būti mūsų bendri neliečiami orientyrai ir ramsčiai, toliau plūduriuoja pelkėje.