Tačiau netgi šioms riestažodėms toli iki būsimų vadovėlių herojaus premjero A. Kubiliaus gražbylysčių ir dar toliau iki begalinės lietuvių meilės kinui svaigulio.
Mes taip mylime lietuvišką kiną, kad Sidabrinėmis gervėmis kasmet užsiundome kone visus šalyje susuktus filmus.
Dažnai net nominacijų pavadinimus pritaikome prie skurdžių kiekybinių ir estetinių kino derliaus laimėjimų.
Kai per metus susuktais vos dviem ar trimis filmais išsigiriame savame kieme, trenkiamės pasipuikuoti į užsienį. Girtis jau išmokome taip gerai, kad mums neužtenka nulėkti tik į Berlyną arba tik į Kanus. Mums reikia ir Berlyno, ir Kanų.
Kadangi iki šių prestižinių festivalių oficialių programų lygio mūsų filmai paprastai netraukia, kukliu gimtojo kino spindesiu didžiuojamės milžiniškose jų mugėse.
Pasak liudininkų, tai darome labai sėkmingai. Jau taip sėkmingai, kad į šiuos anksčiau Ūkio ministerijos remtus prodiuseriams svarbius renginius nusitaikė Kultūros ministerija.
Jai priklausanti Kino taryba, kino kūrybos žmonių neprašoma ir neraginama, paskyrė 90 tūkst. litų mūsų šalį pristatančiam stendui šiandien prasidedančio Kanų kino festivalio mugėje. Įdomiausia, jog pinigai buvo atseikėti iš to paties skurdaus aruodo, skirto nacionaliniam kinui kurti.
Jei ir toliau nacionalinį kiną kursime ne filmavimo aikštelėse ir montažinėse, o visokiose festivalių mugėse, netrukus tapsime panašūs į M.Twaino aprašytą vištą, kuri sudėjusi viso labo kiaušinį kudakuoja lyg išperėjusi asteroidą.