„2012 m. gegužės 14 d. apie 13 val. merginos glėbyje mirė poetas Tomas Arūnas Rudokas. Ant stalo stovėjo jų nugertas vyno butelaitis. Kas gali būti gražiau už tokią mirtį? Nebent toliau būti moters glėbyje, gurkšnoti vyną ir įsivaizduoti dar gražesnę mirtį“, - taip bičiulio mirties akimirką kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ svetainėje aprašė D. Pocevičius.
„Aš poetas – eikit visi velniop“
Vyras neslepia, kad anapilin išėjęs poetas buvo sudėtinga asmenybė. Gyventi jis turėjo ilgiau. Tiesa, tik tuomet, jei būtų sugebėjęs prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio realybės. Maištaujanti asmenybė, besiblaškantis, besišaipantis, vienatvę pasirinkęs personažas – tokiais žodžiais rašytojas apibūdina žmogų, kurį jis ilgus metus bandė traukti iš bohemiško gyvenimo liūno.
„Kartaise kiekvienam iš mūsų tenka sutikti unikalų žmogų, kurį sunku apibrėžti vienu žodžiu. Pažinojau jį daug metų. Gal kokius dešimt? Dievas težino. Koks jis buvo? Kito pasaulio žmogus. Jis nesugebėjo prisitaikyti prie pasaulio komercijos, ėjimo į darbą scenarijaus. „Poetas dirbti neprivalo“, - sakydavo jis. „Aš poetas – eikit visi velniop“, - atkirsdavo į draugų raginimus pradėti gyventi kaip kiti“, - prisimena D. Pocevičius.
Rašytojas priduria, kad T. Rudokas demonstratyviai neieškojo darbo, atsisakė kapitalizmo primesto gyvenimo būdo, atmetė jį kaip nepageidaujamą: „Tomas gyveno labai bohemišką gyvenimą. Tiesa, ne tokį siautulingą, koks buvo prieš dešimtmetį. Jis aprimo, mažiau gėrė, dingo iš viešumos, tačiau šiuolaikinė kapitalistinė realybė, jo suvokimu, nebuvo jam skirtoji.“
Sakyti, kad poetą pražudė alkoholis, pasak D. Pocevičiaus, būtų neteisinga. Alkoholis galėjo jį pražudyti dar prieš 10 metų, kai svaiginimasis buvo tapęs kasdienybe.
„Paskutiniais gyvenimo metais jis buvo kone blaivininkas. Pripažinkime, gyventi bohemiškai nusibosta. Žinau tai iš savo patirties. Tomo problema – atsiskyrimas, nenoras sau pripažinti, kad gyventi reikia pagal kitų primestą scenarijų“, - mano rašytojas.
Žmogus be vietos
Nors D. Pocevičius ir T. Rudokas bendravo gana artimai, pastaraisiais metais jų santykiai buvo fragmentiški. Tiesa, Anapilin išėjusio poeto butą rašytojas atvyko vienas pirmųjų.
„Tomo bute vis dar buvo jo gyvenimo draugė. Vyras susmuko moters glėbyje. Tiesiog užgriuvo ir mirė. Tiesą sakant, Tomo butas atrodė tvarkingai. Pastebėjau, kad jis visą laiką rašė. Ant stalo gulėjo tvarkingai sudėti rankraščiai – nebaigtos eilės, rašyti pradėti romanai. Viskas parašyta ranka: Tomo spausdinimo mašinėlė sugedo, o kompiuteriu jis nesinaudojo. Jam tai buvo principo reikalas“, - poeto nepakantumą šiuolaikinėms technologijoms apibūdino D. Pocevičius.
Paskutinis T. Rudoko darbas pasaulio šviesą išvydo 2010 metais – tai buvo poezijos rinkinys „Gimnastika visiems“. Su švelnia nostalgija bei ironija jis prisimena padaužas klasiokus, įnoringas klasiokes, rimtuolius mokytojus ir savo didį norą stropiai mokytis, kuriam... lyg tyčia nuolat kažkas kliudė. O pačiam amžinatilsį T. Rudokui gyventi kliudė jis pats.
„Jį gelbėti bandė visi – skirtingu metu, skirtingais būdais stengėmės grąžinti jį į realybę. Vienu metu kartu su keliais draugais nuomojome jam butą. Tiesa, Tomui tai nepadarė jokio įspūdžio. Po 3-4 mėnesių jis vėl pradėjo nakvoti pas draugus. Daug žmonių nuo jo nusisuko, jo atsisakė. Vieniems jis įkyrėjo skolindamasis pinigus, kitiems – dėl kitų priežasčių“, - draugo gyvenimo saulėlydį apibūdina D. Pocevičius.
Niekas, anot jo, negalėjo iš T. Rudoko tikėtis bet kokių vakarietiškų elgesio standartų, punktualumo, blaivumo ar padorumo: „Vargu ar kam būtų pavykę jį pakeisti. Gyvenimas Tomui buvo mazochistinis malonumas.“
Gimęs 1966 metų balandžio 4 dieną, T. Rudokas 20-ies metų debiutavo eilėraščių rinkiniu „Labanaktis, naktie“. 1988 metais išleido kultinį jaunimo romaną „Autodafė“. Nuo 1989 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Poetas už alimentų nemokėjimą buvo nuteistas ir sėdėjo Kybartų pataisos darbų kolonijoje.
Jis išleido eilėraščių rinkinius „Žūt būt“ (1988), „Nežemiška žemė“ (1991), apysakų rinkinį „Saksofonistas“ (1992), romaną „Poetas ir prostitutė“ (1994), novelių rinkinį „Žvėris eina miegoti“ (1996), 19 eilėraščių su faksimilėmis knygą „Naktis be taisyklių“ (1997), lietuviškų haiku rinkinį „Lakštingalų liežuvėliai“ (2003), romaną „Pornomūza“ (2007), 2006 m. pasirodė jo kūrybos rinktinė „Vėjo brolis“.
Poetas pašarvotas Vilniaus arkivyskupijos laidojimo paslaugų centre prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (M. K. Paco g. 4, Vilniuje). Pirmadienį, 18 val., aukojamos Šv. Mišios Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Karstas išnešamas gegužės 17 d., 13 val. 30 min.
T. Rudokas bus palaidotas Rokantiškių kapinėse.