Pasak komiteto, „manytina, kad vaiko teisių apsaugos
kontrolierius, aptariamo atvejo kontekste, nepateisino savo veiklos
tikslo, numatyto įstatyme: „gerinti vaiko teisinę apsaugą, ginti
vaiko teises ir jo teisėtus interesus, užtikrinti teisės aktuose
nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų įgyvendinimą,
atlikti vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos priežiūrą bei
kontrolę Lietuvoje“.
„Taip pat manytina, kad Kauno atvejo kontekste dar iki teismo
sprendimo priėmimo nebuvo vadovautasi vienu pagrindinių vaiko
teisės apsaugos kontrolierių principų - vaiko dalyvavimo ir
išklausymo“, - teigiama SRDK sprendime.
Jame cituojamas įstatymas, kad „vaikas turi teisę išreikšti
savo nuomonę ir daryti įtaką sprendimams, susijusiems su jo gerove
šeimoje ir visuomene, vaiko teisių apsaugos kontrolierius užtikrina
aktyvaus vaiko dalyvavimo ir išklausymo galimybes bei atsižvelgia į
vaiko nuomonę, jeigu ji neprieštarauja vaiko interesams“.
Taip pat komitetas konstatuoja, jog institucijos, spręsdamos
mažametės perdavimo motinai klausimą, nepakankamai bendradarbiavo,
ir tai „iš dalies sąlygojo Kėdainių rajono teismo sprendimo dėl
vaiko perdavimo motinai neįvykdymą“.
„Darytina išvada, kad siekiant bendro tikslo - vaiko interesų
užtikrinimo - institucijų bendradarbiavimas nebuvo kokybiškas ir
efektyvus, trūko jų veiksmų koordinavimo, nebuvo dialogo tarp
atskirų institucijų. Institucijų bendradarbiavimui stigo komandinio
darbo, bendros nuomonės ir atsakomybės, jų veikloje pasireiškė
žinybiškumas“, - teigiama sprendime.
Pasak komiteto, institucijų veiksmai dėl teismo sprendimo
vykdymo net ir esant dabartinei teisinei bazei „galėjo būti daug
geriau atlikti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tinkamas
koordinavimas ir bendra sprendimų paieška siekiant vaiko gerovės“.
Priduriama, jog tai iš dalies sąlygojo teismo sprendimo dėl vaiko
perdavimo motinai neįvykdymą.
Komitetas šioje istorijoje kritikuoja Teisingumo ministerijos
darbą. „Kauno atveju pažymėtinas vangus kai kurių ministerijų
bendradarbiavimas su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, ilgai
trunkantis su vaiko gerove susijusių teisės aktų rengimas ir
derinimas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovų
teigimu, tai ypač būdinga Teisingumo ministerija“, - rašoma
sprendime.
Dar išvadose konstatuojama, kad informuojant apie Garliavos
atvejį pažeidžiamas įstatymas dėl vaiko apsaugos nuo neigiamo
žiniasklaidos poveikio, o vaiko duomenis ir privataus pobūdžio
informaciją skleidžia ir duoda sutikim skleisti jo teisėti atstovai
ar net valstybės pareigūnai.
Savo pasiūlymuose komitetas Seimui rekomenduoja apsvarstyti
galimybę braukti Visuomenės informavimo įstatyme įrašytą
išimtį, kada galima skleisti informaciją apie asmens privatų
gyvenimą be jo sutikimo, kai informacija yra pateikiama viešai
nagrinėjant bylą.
Vyriausybei rekomenduojama imtis visų įmanomų priemonių
siekiant užtikrinti institucijų bendradarbiavimą, operatyvų
keitimąsi informacija, sprendžiant su vaiko teisių užtikrinimu
susijusius klausimus. Taip pat siūloma užtikrinti, kad apskričių
teritorijose veiktų vaiko apklausos kambariai, o apygardos teismuose
įsteigti psichologo etatus.
Dar siūloma spręsti klausimą dėl galimybės vaiko teisių
apsaugos specialistams gauti leidimą susipažinti su įslaptinta
informacija tais atvejais, kai tai būtina vaiko teisėms užtikrinti.
Išvadose pažymima, kad konkrečiu atveju neįmanoma nustatyti
būsimų mergaitės gyvenimo sąlygų, nes motina saugoma valstybės.
Kėdainių rajono apylinkės teismas dar praėjusių metų
gruodžio 16-ąją nusprendė mergaitės tetos, Kauno apygardos teismo
teisėjos Neringos Venckienės globojamą jos velionio brolio
Drąsiaus Kedžio dukrą perduoti jos motinai Laimutei Stankūnaitei,
tačiau sprendimas iki šiol neįvykdytas.
Kovo 23 dieną bandymas perduoti mergaitę motinai Kauno rajone,
Garliavoje, baigėsi susistumdymu, po šio įvykio pradėti keli
ikiteisminiai tyrimai. Balandžio viduryje Klaipėdos apygardos
teismas, atmetęs N. Venckienės skundą, paliko galioti Kėdainių
teismo sprendimą, kuriuo mergaitės globa suteikta motinai.