Jų sodyba panaši į išpuoselėtą dvarvietę ir jau kelis kartus išrinkta gražiausia ne tik rajone, bet ir visoje šalyje. Raudonas namo stogas matyti vos tik įsukus į Talkonių kaimą. Balti, dideli langai su langinėmis, skliautus ir pastogę puošia ornamentais išpjaustytos baltos vėjalentės šviečia iš tolo. Erdvus, išpuoselėtas kiemas, pilnas senų medinių ir raudonų plytų statinių.
Prieš ketverius metus iš tėvelio sodinto seno, nudžiūvusio medžio A. Jankevičius išdrožė dailų, aukštą kryžių ir pastatė šalia namo. Jis skirtas ir šią sodybą įkūrusio tėvo atminimui.
1925 metais statytas medinis namas liudija, kad A. Jankevičiaus tėvas buvo nagingas ir darbštus ūkininkas. Pasak tėvų namuose iš dešimties vaikų gyventi likusio sūnaus, jo tėvas dar prieškariu laimėjo laikraščio „Ūkininko patarėjas“ žemės ūkio projektą ūkiui plėsti ir dovanų gavo veislinį danišką jautį. Ir šiandien talkonietis prisimena, kaip kaimo žmonės atvesdavo karves kergti su „užsieniečiu“.
Motinai prisakė rūpintis bitėmis
Išeidamas į sovietinę armiją, A. Jankevičius tėvų sode paliko paties rankomis sukaltus šešis avilius bičių. Tarnaudamas labiau domėjosi ne karyba, o bitėmis. Skaitydamas rusiškus žurnalus ir kitą literatūrą apie šias medaus nešėjas, jaunuolis neakivaizdiniu būdu baigė ir bitininkystės mokslus. Kartu rašė motinai laiškus su nurodymais, kaip rūpintis „paliktu asmeniniu turtu“.
Grįžęs namo vaikinas apsidžiaugė radęs dar daugiau bičių šeimų nei paliko. Šis užsiėmimas taip patiko, kad dar pasitobulinęs tapo tuomečio Jurgėnų kolūkio sodininku-bitininku. 120 avilių prižiūrėjo iki pat kolūkių griūties. Tarybiniais laikais talkonietis buvo pripažintas geriausiu šalies bitininku, o po sovietmečio griūties atgavęs Talkonyse gimtinės valdas tapo ir geriausiu ūkininku.
Sutuoktiniai Jankevičiai skuba giedoti į Pumpėnų bažnyčios chorą, o vyras dar ir į kultūros namus lekia dainuoti ir vaidinti. „Kaip artistas turiu daug žmonų“, – juokavo talkonietis.
Tobuliausia bendruomenė – bičių
Pora įsitikinusi, kad santuokoje svarbiausia laikytis dešimties Dievo įsakymų. „Jie būtini kaip vairuotojui kelių eismo taisyklės“, – sakė vyras.
Vaikus šeima auklėjo darbu. Ganyklose jaunimui tekdavo sugrėbti ir sukrauti 50 šieno žaginių.
„Tobuliausia pasaulio bendruomenė – bičių. Ir jeigu žmonija labiau pažintų jų biologinę prigimtį, imtų sekti jų pavyzdžiu, nebūtų nei stikliuko mėgėjų, nei tinginių“, – įsitikinęs pašnekovas.
Keturi Jankevičiai vyrai negeria ir nerūko.
Vyksta šeimyniniai mainai
Vaikai nelabai toli atitrūko nuo namų. O visai netoli senųjų trobų jau stovi ir šiuolaikinis geltonas, vienaaukštis 29 metų sūnaus Justino šeimos namas.
Mums lankantis jaunas vyras darbavosi laukuose. Su galinga technika ir padargais lengviau nuimti derlių, aparti ir apsėti beveik 100 hektarų. Jau mažas, sėdėdamas galulaukėje ant akmens, jis pavydžiai žiūrėdavo į laukuose burzgiančius traktorius, o kai baigė Kauno žemės ūkio universitetą, tapo stipriu ūkininku. Namo gyventi grįžo su studijų drauge – žmona Rita. Dabar jau laksto ir dvi jų dukrelės.
„Pas mus vyksta šeimyniniai mainai. Aš tėvų gyvuliams užauginu pašarų, jie man duoda mėsos, pieno, brolis – medaus“, – džiaugėsi jaunasis ūkininkas.
Krikštas – septynios geluonys
Mums besišnekučiuojant atskubėjo ir vyriausiasis sūnus. Jis iškart persirengė ir išskubėjo prie 200 bičių šeimų. 39 metų bitininkas Žygimantas Jankevičius pirmą bitininkystės krikštą gavo būdamas kūdikiu. Iš kiemo jis nuropojo iki avilių ir prikišęs pirštukus prie avilio lakos norėjo patikrinti, kas ten taip zyzia. Ir patikrino: septynias geluonis nuo sūnaus kūno nubraukė tėvas. Motina dabar atsimena, kad pasisekė: vaikas netino, tik pusantros paros miegojo.
Dabar jauno vyro aviliai išdėlioti vienuolikoje vietų. Miško, rapsų, pavasarinio medaus bitininkas elektriniu medsukiu prisuka po 6-8 tonas. Trečdalį medaus išsiveža draugai ir giminaičiai, nemažai paties skaniausio pirmojo sukimo iškabliuoja plati Jankevičių giminė. Prekeiviams šios gėrybės lieka irgi nemažai.
Ateities planai šio bitininko šeimai – visam laikui persikraustyti į tėvų namus.
Kviestų jau į penktas vestuves
Veterinarijos doktorantūrą baigusi 35 metų dukra Neringa liko dirbti Kauno sveikatos universitete. Vasarą kaime leidžia jos mažylė dukra. Šią vasarą senelis savo anūkams įrengė visą žaidimų aikštelę.
Panevėžyje su šeima gyvenančiai ir socialinį darbą dirbančiai 38 metų dukrai Linutei iki Talkonių tik ranka paduoti. Tik ji, kaip ir mama, labai bijo bičių, ypač jų dūzgimo.
Vienintelis jaunėlis 25 metų sūnus Paulius dar Vilniaus universitete studijuoja kompiuterinių technologijų magistrantūroje ir dirba telekomunikacijų bendrovėje. Vaikinas į tėvų namus parodyti būsimos marčios dar neparvežė. Tačiau tėvai su malonumu kviestų giminę ir į penktas vestuves senojoje sodyboje.
40 metų kartu pragyvenę Jankevičiai žino, kad gražiausia jų rubininių vestuvių dovana šią vasarą bus septynių anūkių sveikinimų ir linkėjimų koncertas.