Žmogus valdomas trijų pagrindinių instinktų – išlikimo (maistas), pratęsimo (seksas) ir palikuonių apsaugojimo (šeima). Toliau jau prasideda sąmoningumo aukštumos, meilė savo artimui, kūrybingumas ir panašiai. Sąmoningumas reikalingas pastangų, todėl žmonės daugiau apie jį kalba, nei praktikuoja. Tegul tai ir lieka literatūrai bei kitiems menams.
Akivaizdu, kad valdžios troškimas ir kyla iš šių trijų instinktų. Pirmiausia turiu apsisaugoti pats, paskui turiu sukurti sau sąlygas pratęsti šeimą, o galiausiai reikia sukurti rojų savo palikuonims, kad jie tęstų giminę, kad šlovintų jos kūrėją ir puoselėtoją.
Valdžios troškimo triumfas itin akivaizdus diktatoriškų tendencijoje niekados nestokojančioje Rusijoje, kuri daug šimtmečių tęsia bizantišką tradiciją – Putinas, menkas, pilkas žmogeliukas žingsniuoja auksu tviskančiais koridoriais, iš tolo, iš gilumos, pro daugybę durų – jis atrodo arba norėtų atrodyti kaip ne šios žemės, kaip siųstas iš aukščiau.
Nebūtų labai keista, jeigu Putinas kada nors pasiskelbtų esąs imperatorius. Vladimiras Komnenas III–sis. Viduramžiais valdžios naudotas „Dei gratia“ (Iš Dievo malonės) ligi šiol puikuojasi ant kai kurių šalių pinigų, pavyzdžiui, ant Jungtinės Karalystės monetų (užrašas „D.G. Reg.“ Reiškia „Karalienė iš Dievo malonės“). Tiesa, britai į savo karališką šeimą, regis, žvelgia labiau kaip į istorinį paveldą, tačiau būti Dievo pateptaisiais ypač nori iš apačių, iš blogio skonio, prasto išsilavinimo, iš nulinio sąmoningumo klosčių išnirę personažai, ir ši sąvoka vis dar kaitina valdžios personažų vaizduotę.
Jie stengiasi ritualizuoti savo būtį, kiek įmanoma naudotis savo privilegijomis, ir kuo toliau, tuo labiau nori būti neliečiami. Neseniai girdėjau juokingus vieno mūsų parlamentaro argumentus, esą, politikas šešis mėnesius prieš rinkimus turėtų būti totaliai neliečiamas, nes tai trukdo jam pasiruošti rinkimams. Kodėl ne devynis? Ką jau čia smulkintis – reiktų neliečiamybę paskelbti visai kadencijai, kad tie vargšai silpnapročiai rinkėjai netrukdytų dirbti, ir viskas. Kad apskritai niekas niekada ir jokiomis aplinkybėmis netrukdytų mėgautis valdžia.
Negalėdami nustebint mūsų savo didžiais darbais, politikai bando padaryti įspūdį bent jau ištaigingais skandalais ar fejerverkais, rūmais, automobiliais ar galiausiai – karališkomis laidotuvėmis.
Žmonės mėgsta viską mistifikuoti, demonizuoti, ikonizuoti. Taip atsiranda paslaptingieji jie, valdžia įsivaizduojama kaip kažkokios piktosios jėgos, tinklas, kuris turi mistiškos galios ir veikia prieš visus ir viską. Iš tiesų tai nėra kažkokia ypatinga grupė žmonių, tai grupės žmonių būsena, terpė, kurioje didelė koncentracija instinktų galios ir visiškai plonytis apsauginis sąmoningumo sluoksnis. Į tą terpę patekęs žmogus nevirsta monstru, tiesiog atsiskleidžia jo savybės – ir gerosios, ir, deja, blogosios. Ką jau kalbėti, kad ir gerąsias savybes, sumaniai manipuliuojant, galima nukreipti šunkeliais. Kadangi žmogaus iš esmės yra šiknius, tai valdžia suteikia idealias sąlygas tam jo šikniškumui atsiskleisti ir suvešėti.
Jeigu ne valdžia, mes neturėtume galimybės taip akivaizdžiai matyti daugybės žmogiškųjų ydų. Valdžia tiesiog kaip scena, kurioje didaktiškai demonstruojamos žmogaus silpnybės ir nuodėmės, ne veltui Seimas vadinamas teatru ar šou arena. Blogai, kad dėl to kenčia lyg ir niekuo dėti žmonės. Bet ir kosmoso skylės blogai, ir visuotinis atšilimas, ir terorizmas...
Paradoksali Witoldo Gombrowicziaus mintis apie Hitlerį, esą iš tiesų šis buvo bailys ir taip žiauriai elgėsi tik iš bailumo: „Jis manė, kad nugali tas, kuris mažiau bijo, kad galios paslaptis slypi paskutiniame žingsnyje tolyn, tame vieninteliame žingsnyje, kurio jau negali žengti kitas, kad tas, kuris išgąsdina savo drąsa, yra neatremiamas, vadinasi, triuškinantis, ir šitai taikė ir žmonėms, ir tautoms.
Jo taktika buvo tokia: pasistūmėti dar per vieną žingsnį žiaurumu, cinizmu, melu, gudrumu, drąsa, per vieną pribloškiantį, viršijantį normą, fantastišką, neįmanomą, nepriimtiną žingsnį... išsilaikyti ten, kur kiti persigandę taria: pas! Todėl jis vokiečių tautą įstūmė į žiaurumus ir įstūmė į žiaurumus Europą – jis troško žiauriausio gyvenimo kaip kraštutinio įrodymo, kad sugeba gyventi. Jis nebūtų buvęs didvyris, jei nebūtų buvęs bailys“. Mintis verta dėmesio dėl to, kad ir šiais laikais valdžios atstovai kartais imasi projektų nebūtinai iš godumo, kartais, o gal net labai dažnai jie tai daro iš baimės. Iš baimės prarasti savo pozicijas, iš baimės būti nustumti iš arenos, ir galios zonų, iš valdžios.
Visi tie makedoniečiai ir cezariai, ričardai liūtaširdžiai ir frydrichai barbarosos, napoleonai iki šiol mums vis dar pateikiami kaip tam tikros figūros, artimos idealui, nors iš tiesų jie buvo suknisti politikai, geidžiantis kuo didesnės valdžios ir šlovės. Ir siekdami savo tikslų niekad nesibodėjo savo valdovų mantijų išsitepti žmonių krauju. Tai yra, didvyriai jie visuomet būdavo kieno nors kito sąskaita. Lygiai kaip ir šiuolaikinės valdžios.
Pamenu, kartą vienam parlamentarui pusiau juokais, pusiau rimtai ėmiau aiškinti, kad jeigu jie taip ir toliau taip kiauliškai elgsis, žmonės neištvers ir ims juos mušti lazdomis. Kuo gi tu nepatenkintas, nustebęs paklausė jis manęs, juk mes tau Nacionalinę premiją davėme, kuo tu dar nepatenkintas? Man labai patiko tas „mes“ ir „davėme“. Jo lūpomis kalbėjo terpė, palaimingoji būsena, kurios vardas valdžia ir kurioje premijos suvokiamos kaip burnų betonavimo priemonė. Kaip smagu į tai žiūrėti iš šalies.
Vartydamas knygas radau puikią frazę apie valdžią. Jos autorius vokiečių rašytojas Karlheinzas Deschneris. Jis yra pasakęs: „Valdyti – reiškia pasinaudojus beturčių balsais ir turtuolių pinigais vieniems duoti dar daugiau, o kitiems – dar mažiau“. Ko gero, nesunku įžvelgti mūsų mielojo Jėzaus Kristaus aforizmo ironišką parafrazę: kas turi, tam bus pridėta, kas neturi - iš to dar atimta.
Kitaip tariant, jeigu esi turtingas, gali nusipirkti tokių adatų, pro kurių auseles ne tik kupranugaris – trijų aukštų vila su jachta ir koks nors vidutinio dydžio Šveicarijos bankas pralenda.
Mes, rinkėjai, turėtume atsikratyti iliuzijų, kad valdžia turi ar bent gali būti gera. Ji tokia iš prigimties negali būti. Tai panašu į plėšrūnų instinktus. Jeigu liūtui išrausime dantis, jis taps liūto parodija. Taigi, nuolatinė kova su valdžia – normalus būvis. Kodėl lietuviai nemėgsta šios kovos – jau kita problema.
Mūsų kantrumas gali turėti tik dvi diagnozes: arba esame labai kantrūs ir išmintingai laukiame, kol demokratija sustiprės (senovėje tai vadinta šventuoju naivumu), arba esame liurbiai ir mazochistai, todėl mums patinka aukos statusas ir verkšlenimas į saują.
Šiaip ar taip, šūkis, kad valstybė esame mes visi sugalvotas politikų. Politikas negali taip kvailai galvoti, nes tada jo darbas jam netektų prasmės. Jis tiesiog privalo jaustis geresnis, išskirtinis ir pateptasis.
O mes, rinkėjai, esame valstybė, kol reikia mūsų paslaugų, kai mums reikia jos paslaugų, mes tampame statistiniais vienetais. Ir tas, tiesą sakant, mus beveik tenkina. Mes norime būti valdomi, mums patinka prievarta. Nes be prievartos žmogų ištiktų tikroji laisvė, kai reikia rinktis kiekvieną sykį, kiekvienoje situacijoje, visur ir visada, o tai beveik nepakeliama.
Todėl dėkokime valdžiai, kad ji yra, kad ji mus prievartauja, o mes mėgaujamės demokratijos suteiktomis laisvėmis bent jau sakyti tai, ką galvojame apie ją, ir vilkas sotus, ir avys durnės, o valdžios žmonės ypatingai ir nepyksta, kad jų adresu daugiau ar mažiau nuolatos plūstamasi– jie už tai gauna pinigus. Kaip sakoma, all inclusive.