Dar ne į laisvę, tik į kitą kamerą arba į kitus pataisos namus. Kamera, kurioje jis šiuo metu kali, - tik tiems, kam laisvė atimta visam likusiam gyvenimui. Neeilinis įvykis šalies kalėjimų istorijose – mirtininkas ne tik sulaukė mirties bausmės panaikinimo ir nebuvo sušaudytas, tačiau jam atsivėrė ir laisvės vartai.
„Pirmą kartą šią žinią išgirdau iš kitų kalinių, tą vakarą mačiusių televizijos žinias. Nepatikėjau, nesureikšminau to. Maniau, kalba šiaip sau. Tačiau kitą rytą į mano kamerą atėjo vienas iš administracijos pareigūnų, pasveikino ir pasakė, kad mano prašymą šalies vadovė patenkino. Man buvo šokas“, - prisipažįsta nuteistasis.
Banko apsaugos darbuotoją kartu su savo broliu ir dviem kitais bendrininkais nužudęs J. Buta viešai džiaugsmo ašarų nelieja. Vyras tik santūriai linksi galva – taip, jis labai dėkingas šalies vadovei. Ši likimo dovana jam – pati didžiausia.
„Nors statistiškai paskaičiuota, kad tokiomis sąlygomis žmogus ima degraduoti maždaug po penkerių metų, bet aš visada norėjau tobulėti. Be to, esu optimistas.
Visų pirma, reikia realiai įvertinti situaciją: tu esi čia, sąlygos yra tokios, kokios yra, ir suvokti, kad kitaip nebus. Tada turi susitaikyti su tuo ir imti gyventi pagal galimybes. Tai nėra lengva, tačiau labai daug lemia žmogaus užimtumas.
Aš mokiausi, skaičiau, dirbau, sportavau, dalyvaudavau psichologiniuose užsiėmimuose, socializacijos programose.
Per trejus su pusę metų, kuriuos praleidau rūsyje, mirtininkų kameroje, perskaičiau visas kalėjimo bibliotekos knygas. Tuo metu tai buvo vienintelė pramoga, nes mums nebuvo leidžiama turėti nei televizoriaus, nei radijo imtuvo“, - J. Buta niekada neprarado vilties išeiti į laisvę.
Su „Lietuvos ryto“ žurnaliste sutikęs pasikalbėti J. Buta tvirtino nenorįs prisiliesti tik prie vienos temos – savo įvykdyto nusikaltimo. Ši tema buvusiam mirtininkui yra kone neliečiama. Vyras nenorįs iš praeities tarsi šmėklų traukti skaudžios, žiaurios, dramatiškos, beširdiškos istorijos detalių. Tam, kad vėl ir vėl iš naujo netektų išgyventi prisiminimų, kad jie negrįžtų ne tik jam, tačiau ir nužudytojo artimiesiems.
Pokalbis su J. Buta vyko jo kameroje, Lukiškėse. Kokį įspūdį buvęs mirtininkas paliko „Lietuvos ryto“ žurnalistei ir apie ką smulkiai papasakojo, sužinosite šeštadienį skaitydami dienraščio numerį.