Apie 11 val. 30 min. N. Venckienės šalininkai pradėjo būriuotis prie S. Daukanto aikštės. Dar ketvirtadienį, apie 17 val., į Vilniaus miesto savivaldybę prašydami leidimo S. Daukanto aikštėje surengti mitingą „Prieš melą ir smurtą“ kreipėsi Seimo nariai Naglis Puteikis ir Aurelija Stancikienė.
Pareiškime teigiama, kad prie prezidentūros gali susirinkti per tūkstantį žmonių, prašoma leidimo pastatyti 10 palapinių, 4 biotualetus, lauko virtuvę.
Penktadienį iki pietų leidimas dar nebuvo išduotas, bet protestuotojai jau būriavosi prie policijos juostomis atitvertos prezidentūros.
Kol kas neaišku, kada Vilniaus savivaldybė svarstys prašymą duoti leidimą mitingui. Savivaldybės atstovai teigė, kad prašymas bus svarstomas tik kitą pirmadienį, nors R. Ozolas penktadienį po pietų tikino, jog leidimas jau parašytas ir greitai bus jam atvežtas.
Prie juostos sustoję žmonės, dauguma senyvo amžiaus, užkabinėjo policininkus, plūdo juos ir rėkė: „Valstybės pamatai griūva, šunys jūs! Nusimeskite uniformas ir prisijunkite prie mūsų!“ – agitavo pusamžis vyriškis tatuiruotomis rankomis.
Greta jo stovėjusi moteris ramino: „Jie juk tik robotai, aklai vykdo įsakymus.“
Tarp protestuotojų keldamas dar negausios minios kovinę dvasią zujo į radikalo ir varguolių užtarėjo įvaizdį įsijautęs politikas Algis Matulevičius.
Jis vėliau prisėdo prie kelių protestuotojų, prasmukusių pro apsaugos juostą. Tačiau sėdėjo trumpai, kol jį fotografavo ir filmavo.
Vėliau į aikštę atvyko signataras Romualdas Ozolas ir Seimo narė Aurelija Stancikienė. Juos apsupo būrelis gerbėjų ir ėmė pasakoti mįslingą istoriją, neva ketvirtadienio naktį dingo aikštėje su plakatu ant mugaros vaikščiojęs kažkoks vaikinas iš Vievio, jo iki šiol ieško ir neranda draugai. Niekas nežinojo jo vardo ir pavardės, bet greitai nuspręsta, kad jaunuolį galbūt pagrobė specialiosios tarnybos
Po 14 val. ir šiaip negausus būrys „violetinių“ dar labiau aptirpo. Protestuotojai liovėsi ginčytis su pareigūnais, nuobodžiavo, atgydavo tik pamatę fotografuojančius užsienio turistus.
Prie azijiečių turistų prišoko vidutinio amžiaus moteris ir susijaudinusi, greitkalbe maišydama lietuviškus ir rusiškus žodžius bandė paaiškinti, kas vyksta. Bet turistai tik mandagiai šypsojosi ir kratė galvas.
Kaip ir Garliavoje, S. Daukanto aikštėje Vilniuje minia paskubomis kūrė sąmokslo teorijas, kurios vėliau dažnai suskamba teisėjos Neringos Venckienės lūpose.
„Ar žinote, kodėl mergaitė noriai bendrauja su motina? Ji paveikta juodųjų technologijų, – aiškino inteligentiškas senukas aplink jį susibūrusiems klausytojams. – Pasaulyje grumiasi dieviškoji ir šėtoniškoji energijos. Išeidama iš Lietuvos rusų KGB infiltravo savo agentus į mūsų specialiąsias tarnybas ir paliko jiems instrukcijas, kaip pasinaudoti šėtoniškąja energetika.
Tai ir buvo padaryta ketvirtadienį, mergaitės siela paversta zombių. Matysite, ji neigs, kad ją prievartavo pedofilai, o motina ją pardavinėjo. Bet tai ne mergaitė kalbės, o nelabasis jos lūpomis.“
N. Venckienės šalininkai per socialinius tinklus kviečia protestuotojus atvykti į Vilnių ir S. Daukanto aikštėje įrengti protesto stovyklą su palapinėmis.
Vilniaus universiteto dėstytojai ir studentai anaiptol nesidžiaugia, kad šalia garbingos mokslo įstaigos atsiras Garliavos Klonio gatvės sala, aidės riksmai, maldos ir dainos.
Į S. Daukanto aikštės pusę atsiveria Istorijos ir Filosofijos fakultetų langai. Filosofijos fakulteto dekanas Kęstutis Dubnikas sakė, kad jis ir fakulteto studentai seniai įprato prie sambrūzdžių.
„Maždaug kartą per mėnesį mūsų kaimynystėje renkasi piketuotojai, protestuotojai. Na, bet jeigu įsikurs ilgalaikė stovykla, nežinau. Blogiausia, kas gali būti, tai ne minios riksmai ir dainos, bet fizinės represijos prieš juos. Svarbiausia, kad žmonės nebūtų vaikomi guminėmis lazdomis ar vandens čiurkšlėmis“, – kalbėjo K. Dubnikas.
Filosofijos fakulteto dekanas apgailestavo, kad Garliavos įvykiai, Kauno pedofilijos istorija suskaldė tautą, o dar aistras kursto iš vaiko nelaimės politinį kapitalą sunkiantys politikai.
„Didelė dalis protestuotojų neturi objektyvios informacijos apie šią istoriją, bet jie kyla prieš neteisingumą apskritai. Žmonių sąmonę sujaukė prieštaringa informacija, politikai, užuot išsiaiškinę padėtį, kursto aistras, krauju pasruvusią D. Kedžio istoriją pasidarė rinkimų šou“, – piktinosi filosofas K. Dubnikas.
Žurnalisto užkalbinta II kurso Istorijos fakulteto studentė Auksė sunerimo išgirdusi, jog aikštė prie prezidentūros gali virsti tokia, kokia buvo Klonio gatvėje Garliavoje.
„Siaubas, reikės eiti akademinių atostogų, – šmaikštavo studentė, – mano kambario draugė iš Garliavos, gyvena netoli išgarsėjusios gatvės. Sakė, kad užpraėjusią vasarą ten buvo košmaras: Kedžių publika naktimis šokdavo ir dainuodavo, o paryčiais choru melsdavosi.“