Pamokoje dalyvavę vaikai niekad arčiau nėra bendravę su rašytoju, nepažįsta ir artimųjų, giminių rate, nors yra ne vienas mokinys, kuris bandė ar ir dabar kuria eiles.
Mokiniams buvo įdomu sužinoti, kad rašytojas ilgai nežinojo savo kelio: nei rašė, nei piešė, nei konstravo, jokių ypatingų pomėgių neturėjo, ir, nors jautėsi visai gerai, ėmė galvoti, kad gal kažkaip ne taip gyvena, kad nieko nedaro. Baigė matematikos mokslus, ketino tapti mokytoju ir visai netikėtai pabandė rašyti. Pedagoginė karjera žlugo nė neprasidėjusi, o literatūrinis talentas ėmė skleistis visu savo grožiu. Taigi niekad negali nuspėti, kada ir kur iš tiesų atrasi save.
Šiais metais tapęs Poezijos pavasario laureatu, gegužės 25 dieną bus apdovanotas Kaune, Maironio muziejaus sodelyje.
E. Ališanka supažindino su kūrybos sklaida periodikoje ir Internete, prekiniais ir kūrybiniais rašytojų ir leidyklų santykiais. Sužinojome, kad yra leidyklų, kurios siekia tik pelno, spausdina tai, ką greit išperka, nors ir turi menką meninę vertę ar-dar blogiau-net su „madingais“, necenzūriniais žodžiais, o poezijos visai nespausdina. Rašytojų sąjungos leidykla galime pasitikėti. Jaunai kartai, norint susiorientuoti informacijos gausoje, svarbu išgirsti iš autoritetingo žmogaus, profesionalo, kas yra tikra vertybė, o kur vien tik vaikymasis pelno.
Rašytojas klausė, ar žino mokiniai, kokios yra literatūrinės premijos Lietuvoje ir pasaulyje, pasakojo apie kelius pripažinimo link, literatūros festivalius, šventes ir šiokiadienius, lietuvių literatūros vertimus į pasaulio kalbas, kūrybines stipendijas bei literatūros sąveiką su kitais menais (muzika, teatru, fotografija ir kt.).
Likome patenkinti, kai rašytojas įtikino, kad mūsų poezija negauna pasaulinių premijų tik dėl to, kad mus dar mažai pažįsta, kad tokie poetai kaip Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis ir kt. yra pasaulinio lygio, bet tai mažos valstybės problema. Guodžia tai, kad vertėjų gretos stiprėja, tad pasaulis mus tikrai išgirs, teigė E. Ališanka.
Pamoka atkreipė mokinių dėmesį į vieną įdomiausių profesijų, paskatino atidžiau pažvelgti į knygos pasaulį, išplėtė kultūrinio gyvenimo suvokimą.
Mokyklos bibliotekoje liko rašytojo dovanotos knygos bei jo redaguojamo žurnalo „Vilnius“ numeriai anglų, rusų kalbomis. Ir ne tik. Susitikimas su rašytoju, jautriu, subtiliu, labai gražiai „konstruojančiu sakinius“, kartu mielu ir paprastu, betarpiškai bendraujančiu žmogumi visiems suteikė ne tik pažinimo, bet ir daugiau, šviesos, gėrio.
***
Aurelija Sarkanienė yra Kauno r. Batniavos pagrindinės mokyklos mokytoja.