Visi žinome, kad tai tema, kur net ir iš užuominų sukuriama rimta istorija. Praėjusių Seimo rinkimų išvakarėse keli G.Kirkilo vyriausybės užsienio reikalų ministro pasamprotavimai apie galimybę pakeisti kalbėjimo su Rusija istorijos ir žalos atlyginimo klausimais toną buvo pakelti iki vos ne politinio skandalo lygio.
Niekas neabejojo, jog laimėję rinkimus konservatoriai iškart griebsis pateikti Rusijai sąskaitas. Ir, savaime suprantama, aukštu lygiu, ne susitikimuose su geležinkelininkais ar pietų metu. Griebėsi, bet pasibaigus valdymo kadencijai.
Galbūt tarp konservatorių buvo ir tebėra rimtai į okupacinės žalos atlyginimo įstatymą žiūrinčių žmonių, tačiau paskyrimo būdu rinkimus laimėjusi Lietuvos prezidentė pareiškė pakeisianti santykius su Rusija, ir įstatymo nuostatos iškart buvo padėtos į paskutinį dienotvarkės stalčių.
Ten jos ir gulės dar daug metų. Kad ir ką parašytų naujai sukurta komisija iš istorikų, archyvarų ar visuomenininkų, nauja vyriausybė turės visišką moralinę teisę rinkimų išvakarėse jai perduotus įpareigojimus ignoruoti arba su Rusija šiuo klausimu kalbėti konservatorių pasiūlyta ezopine kalba, kuri yra pats geriausias būdas nieko konkretaus nepasakyti.
Vienintelis istorinio teisingumo klausimą kėlęs įstatymas, kurio pagrindu net mokslininkai rašė disertacijas, tapo elementariu propagandiniu įrankiu eiliniams rinkimams. Toks ir liks, nes laikas ne jo naudai. Prarastas laikas net suformuluoti problemą.
Rusija siekia suartėti su Europos sąjunga ir ateityje net integruotis ekonomiškai. ES, kurios ekonominių santykių mastas su Rusija didesnis nei ES su JAV, taip pat neabejinga Rusijos žingsniams. ES kritikuoja Rusiją dėl demokratijos stokos, bet noras investuoti į energetiką Rusijoje yra stipresnis už nepasitenkinimą dėl pažeistų žmogaus teisių.
Ištobulėjusi šiuolaikinė politinė retorika sugeba pateisinti bet ką. Tokiame fone sunku tikėtis, kad kas nors iš Europos didžiųjų valstybių rimtai paremtų Lietuvos siekį, kad Rusija atlygintų okupacijos žalą. Tačiau net sudėtingiausiose sąlygose yra nestandartinio veikimo galimybių.
Pavyzdžiui, Rusija siekia bevizio režimo su ES. Tam pritaria ir EK, bet proceso neskubina. Keliamos įvairios sąlygos. Lietuvos balsas šiuo klausimu taip pat bus reikšmingas. Jeigu būsimos mūsų valstybės valdžios bus tikrai patriotiškos, jos galėtų iškelti sąlygą sutikti tik tuo atveju, jeigu Rusija sėstų prie derybų stalo dėl okupacijos žalos atlyginimo.
Deja, šito neįvyks, nes Lietuvos ir Rusijos, o taip pat ir su Baltarusija, santykius lemia ne politikai, bet verslininkai. Neįtikinamai skamba ir kai kurių politikų siūlymas Rusijai atsiprašyti. Prie dabartinės Kremliaus valdžios tai neįmanoma.
Realiausias šios problemos, bent dalinis, kelias yra ne valdžios, bet visuomeninis. Pirmiausia reikia suintensyvinti santykius su garsia Rusijos organizacija „Memorial“, kuri užsiima istoriniais tyrimais, daugiausia stalinizmo nusikaltimais, ir žmogaus teisėmis. Būtent ši organizacija padėjo Sąjūdžiui užmegzti santykius su Rusijos demokratais. Lietuva niekada oficialiai - net B.Jelcino laikais - nėra išreiškusi užuojautos Rusijos stalinizmo aukoms.
Kitų kančios įvertinimas padės keisti požiūrį ir į mus. Tai ilgas kelias, dažniausiai einantis per bendrus istorinius tyrimus ir meną. Bendras tragiško likimo supratimas duoda daugiau naudos, nei viešų prisipažinimų reikalavimas, deklaratyvūs pasmerkimai ir juolab materialaus atlygio siekimas. Kažkada tokiu dvasinio bendradarbiavimo keliu ir buvo žengiama, tačiau jis ėmė strigti stalinizmo nusikaltimus pervardijus į komunizmo.
Skubotas ir neapgalvotas žingsnis įvėlė į visiškai beprasmiškas diskusijas kitų valstybių intelektualus ir procesas sulėtėjo dešimteriopai. Nors ir skelbiama, kad europiniuose forumuose jau bręsta komunizmo viešas pasmerkimas, manau, jog jis vis tiek bus užslopintas naujos ES ir Rusijos santykių bangos.
Įstatymo dėl okupacinės žalos realizavimas yra atsidūręs aklavietėje. Dabar su šia problema susidūrė patys iniciatoriai. Kažin, ar kas ir visuomenėje betiki jo sėkmingu įgyvendinimu. Dar blogiau: jis tapo tarsi gulinčia lazda, kurią bet kuri, kaip šiuo metu madinga, net atsitiktinė politikų grupė gali panaudoti mušant išgalvotus priešininkus.
Kitos realios vertės tas dokumentas nebeturi. Tačiau jo neįmanoma ir atsisakyti. Tai jau būtų politinė klaida, panaudota net tarptautiniu mastu. Patiems valdantiesiems tyčia nieko nenuveikus primesti sprendimą kitai vyriausybei taip pat negarbinga.
Ir vis dėlto situacija nėra visiškai beviltiška. Viena išeičių - priimti bendrą pagrindinių partijų sutarimą, kaip tai buvo padaryta, nors ir dekoratyviai, dėl krašto apsaugos finansavimo.
Jeigu naujoji komisija nori sąžiningai ir iš esmės žiūrėti į problemą, ji turėtų padėti partijoms suformuluoti bent kelias svarbias pozicijas: išvengti tolesnių įstatymo vykdymo loginių bei moralinių komplikacijų, pasiūlyti tarpines ir paprastesnes nei absurdiško pinigų skaičiavimo priemones ir, gerbiant nukentėjusius, nenaudoti šios temos rinkimų kampanijoje.