Ką ten Bahreinas – iki jo toloka. Štai trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus pūpso kolūkių rojus, kur jau 18 metų sėkmingai tvarkosi A. Lukašenka.
Nenusileis „supuvusiems Vakarams”, kalėjimo žargonu kalbant – nelenks nugaros ir visus „liaudies priešus” nutildys.
Kaip ir Irane. Ten karia mąstančius kitaip nei religiniai fanatikai. O Pakistane dar geriau – nusidėjėles, vyrų apkaltintas moteris ten tiesiog uždaužo akmenimis.
Kam ten teismo procesai? Pasakė vyras, kad moteris nusidėjo, – ir minia prieš pietų maldą įvykdė teisingumą, o po pietų – koncertas.
Arba Angoloje – ten nesiveisia jokie iškrypėliai. Na, tie homoseksualai visi, nes jie tiesiog uždrausti įstatymais, yra persekiojami dorų piliečių.
Pagavai, prikūlei ir likai pagirtas. O gal ir į parlamentą išrinktas. Svarstau, galbūt iš saulėtosios Angolos kovotojo su seksualinėmis mažumomis Petro Gražulio įdegis?
Pavydžiu ir socialistą išsirinkusiems prancūzams. Jis jiems pažadėjo pensijas nuo 60 metų. Ir velniop taupymą.
O ypač pavydu graikams. Jie toliau spjaudo Europai į veidą ir nori gyventi kaip gyvenę – išlaikytinių, amžinų skolininkų gyvenimą. Paplokime jiems ir užjauskime, juk ne jie kalti dėl skolų – tai vis tie gobšuoliai bankininkai.
Bet štai ketvirtadalį naujojo parlamento po rinkimų sudarantys kūjį ir pjautuvą garbinantys komunistai bei patriotiškai nusiteikę naciai su deglais iškrypusiai Europai parodė špygą – jie netaupys ir skolų negrąžins.
Bet tai minėtoms šalims netrukdo sėkmingai funkcionuoti. Bent jau valdančiajam elitui.
Protestus, kuriuose reikalauta daugiau pilietinių teisių, šiurkščia jėga numalšinęs Bahreinas praėjusią savaitę atnaujino ginkluotės sandorius su svarbiausia sąjungininke – JAV.
Kelis politinius kalinius po iki šiol pavyzdžio dar neturinčio ES spaudimo paleidęs A.Lukašenka ir toliau kuria mitą apie laimingą ir sočią Baltarusiją.
Nors būtent šioje šalyje bevertė valiuta ir prekių deficitas yra realybė, skirtingai negu kai kurių Minsko režimui pavydinčių lietuvių teiginiai apie „badaujančią Lietuvą”.
Tokių vietos „badautojų” ir viskuo aptekusių baltarusių eilės Vilniaus prekybos centruose gali varžytis nebent su automobilių spūstimis.
Nors dėl „genocidinių” degalų kainų jau seniai Lietuvos miestų gatvės turėjo priminti J.Franzeno romaną „Pataisos” – tuščia ir nyku.
Suprantama, Bahreine – daug naftos, tačiau ją valdo pasakiškai turtingi šeichai, o paprastų piliečių gyvenimo standartai ir teisės, jei pažiūrėtumėte į Jungtinių Tautų statistiką, atsilieka nuo Lietuvos.
Kaip ir kaimyninėje Baltarusijoje, iš kur atvyksta į Lietuvą apsipirkti jų vidurinė klasė.
Kitaip mąstantys negu A. Lukašenka iš šalies išvykti iš viso negali. Kaip sovietiniais laikais.
O režimo atstovų ES pati neįsileidžia – še tau ir rojus.
Toks, kokio nori tiek komunistuojantys pažadukai, tiek fašistuojantys šiaudiniai patriotai, neegzistuoja. Yra tiktai represinės visuomenės, turinčios iliuziją, kad jei kitaip manantys bus uždaryti į kalėjimus, uždaužyti ar išvyti, reiškinys išnyks savaime.
Tamsumu ir provincialumu dvelkiantys pavyzdžiai tiesiog užkrečia ir verčia aukščiausius valstybės vadovus pataikauti miniai.
Tai nėra gera taktika – ir ne tiktai vidaus politikoje. Pavyzdys – D. Grybauskaitės pozicija Garliavos epopėjos fone.
Aklas, tiesmukiškas ir dažnai tik primityviais jausmais paremtas priešinimasis Vakarų kultūrai ir jų vidaus bei užsienio politikos vertybėms – vieno medžio vaisiai.
Ar tai būtų teisėsaugos veiksmų kvestionavimas, trukdymas jiems, ar antivakarietiškas požiūris užsienio politikoje.
Jo niekas negerbs, jei apie žmogaus teises kalbanti šalies vadovė ligoninėje viena ranka glostys J. Tymošenko, o kitos iškels vidurinį pirštą svarbiausiems Lietuvos sąjungininkams.
Arba nesilaikys tarptautinių ir nacionalinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, susitarimo dėl dviejų procentų bendrojo vidaus produkto (BVP) skyrimo krašto apsaugai.
Žinoma, mūsų šalies finansinė situacija – sudėtinga. Tačiau dėl šio siekio ant popieriaus susitarė ir pagrindinės šalies partijos. Bet gyventi šia diena norinti minia nė girdėti nenori apie valstybės saugumą.
Ko klausys politikai ir prezidentė? Kol kas jie klauso to tūžmingo balso iš minios ir negirdi jau visiškai atvirų sąjungininkų perspėjimų, kad, pavyzdžiui, JAV gali nutraukti paramą Lietuvai.
O kas bus, kai liksime be draugų, be sąjungininkų, kurie mus paremtų arba, iškilus būtinybei, gintų?
Graušime sudžiūvusią morką, kaip graužia valstybių, kuriose negalioja pagarba žmogui bei įstatymams, piliečiai.
Ten minia tik įsivaizduoja, jog valdo, o iš tikrųjų ja manipuliuoja vienvaldžiai apsukruoliai.