Referendumas, kad ir kaip jis baigtųsi, bus betikslis pinigų švaistymas, ir dar blogiau – referendumo idėjos diskreditavimas. Duok kvailiui mikroskopą – jis nueis ir bandys juo vinis kalinėti, o grįžęs visiems pasakos, kad mikroskopas netikęs, nes ne visos vinys gražiai susikalė. Padarius tai daug kartų, visi pradės kartoti, ir galiausiai įtikės, kad mikroskopas – netikęs daiktas.
Nes minia negali spręsti to, ko ji nesupranta. Ko jūs norite atsiklausti? Tų žmonių, kurių 70 proc. apklausoje sakė, kad rinktųsi ekonominę gerovę, o ne šalies laisvę? Jie, kaip jums atrodo, gali brandžiai ir informuotai pasirinkti?
Jūs manote, kad žmonėms galima pateikti informacijos, skaičių ir lentelių, o jie jau tada nuspręs? Kaipgi. Žmonėms prieinama visa informacija apie palūkanas, bet niekam neįdomu: jei būtų įdomu, vargu ar tiek greitųjų kreditų būtų padalinama spaudos kioskuose ir prekybos centruose prie tuščios stiklo taros supirkimo.
Taigi, kam jūs norite pateikti tą informaciją? Tiems, kam paskambina telefono sukčiai, ir pasako, kur atvežti penkis tūkstančius? Jie nuspręs? Su jais pasitarsite?
O gal susėskime pakalbėti su tais, kurie duoda kyšius policininkams ir piktinasi, kad policininkai ima kyšius, kurie perka kontrabandines cigaretes ir piktinasi kontrabanda, kurie ima atlyginimus vokeliuose ir piktinasi, kad vokeliuose mokami atlyginimai, kurie balsuoja už klounus ir dainorėlius ir paskui baksnoja į Seimą – žiūrėk, kokių ten išrinko.
Taip, taip, pasitarkime su liaudimi. Pažiūrėkite, kaip sėkmingai žmonės pasirenka sau valdančiuosius – širdis džiaugiasi. Protas, garbė ir sąžinė Gedimino prospekto gale. Ir ten ne apie technologijas kalba, ne apie branduolinį saugumą, ne apie geopolitiką ir ne apie tai, kaip energija paveiks mūsų šalies gyvenimą ateityje. Ten viskas paprasčiau, ten reikėtų vien pasirinkti tuos, kas lempučių po savęs neišsukinėja Seimo viešbutyje (užduotis, kurią galėtų ir tinkamai dresuotas pašto karvelis atlikti) – bet ir ten nesugebama pasirinkti nors tiek, kad po rinkimų pačiam rinkusiajam jo paties pasirinkimas patiktų. O jūs dabar norit apie energetiką klausti.
Jei manote, kad čia aš kažkokiu būdu burnoju apie Lietuvą, tai čia ne apie Lietuvą. Žmonių masės sąmoningumas yra apverktinas. Ne tik Lietuvoje. Panašiai balsuoja žmonės daugelyje šalių – graikai jau seniai šalį nuvarė į bankrotą dar geriau, negu Lietuvoje nuduso „Inkaro“ sportbačių gamykla, o vis tiek įsitikinę, kad galima dar pasiskolinti ir nieko negrąžinti, ir viskas bus gerai. Duok jiems valią pabalsuoti, ir pabalsuotų.
Pažiūrėkite, kiek naudos duoda „visuomeninės konsultacijos“ apie bet kurias statybas arba naujus restoranus miestuose. Aplinkiniai gyventojai visuomet susiburia į komitetą ir sako „ne“, nes jiems tai natūralus elgesys. Tuomet laimi tas, kas turi daugiau pinigų ir kantrybės teismo procesams ir arbitražams. Jokia konsultacija visa tai net nekvepia.
Lietuvoje galiojanti referendumo tvarka, kad ir ką apie jį sakytų, yra gėris. Nes ji užkerta kelią klausinėjimams, kur negali tikėtis protingo atsakymo, kadangi uždavei neprotingą klausimą (klausimas apie branduolinę elektrinę būtų nekvailas, tik čia atsakymo gero sunku tikėtis - tuoj paaiškinsiu, kodėl).
Jei ne dabartinė tvarka, jau kitą mėnesį sulauktume patariamųjų referendumų, kuriais žmonių klaustų, ar jie nori, kad degalai atpigtų trigubai, darbo diena sutrumpėtų iki 30 val. per savaitę, darbdavys privalėtų duoti ne tik mokamas atostogas, bet ir kelionę į Antaliją darbdavio sąskaita, ir kad minimalus atlyginimas būtų 15 proc. didesnis už vidutinį. Už visus tuos dalykus gyventojų dauguma noriai balsuotų, nes gero daikto turi būti daug.
Dabar dėl tos pačios atominės. Aš labai nepasitikiu žaliaisiais: jų skleidžiamos istorijos manęs neįtikina. Aš paprasčiausiai negaliu rimtai klausyti žmonių, kurie XX amžiuje pasižymėjo, beviltiškai naiviai (arba ciniškai angažuotai) reikalaudami vienašališko branduolinio nusiginklavimo iš Vakarų šalių, kai branduoliniai ginklai, baimės pusiausvyra ir garantuotas tarpusavio sunaikinimas palaikė taiką daugiau nei pusę šimtmečio.
Aš negaliu jų priimti rimtai, nes jie dar taip neseniai kalbėjo apie žmogaus sukurtą klimato kaitą, manipuliuodami bet kokiais skaičiais, kai reikia – papūsdami ir pakilnodami rodiklius, išsigalvodami trūkstamus duomenis ir sukurdami prognozes, kurios nieko vertos. Manęs taip pat neįtikina, kad žalieji dažnai ir noriai atsiranda ten, kur susikerta ekonominiai interesai, ir jiems visuomet tinka bet kokie piniginiai argumentai: jei skaičiai jų naudai, tai „pažiūrėkim statistiką“, o jei ne – „neskaičiuokim visko pinigais“. Labai paprasta.
Panašiai yra ir su genetiškai modifikuotais maistiniais augalais: žalieji ir visokie revoliucionieriai juos laiko velnio sumanymu (jei galėtų – uždraustų), tačiau kai pasakoma apie tai, kad be itin derlingų kultūrų didelė dalis dabar pavalgančių pasaulio žmonių badautų, visada atšaunama: „Čia nežiūrėkim vien į ekonomiką.“ Juos, girdi, galima išmaitinti kaip nors „kitaip“ – kaip, jie nepasakys. Dažniausiai kokiu nors magiškai pavadintu būdu. Taip pat vietoje branduolinės energetikos žaliųjų vis minimi „atsinaujinantys šaltiniai“ – kokie vėjo malūnai ar jūros bangų energija. Žinoma, kam čia kalbėti apie tai, kad šie nežmoniškai brangūs ir be subsidijų niekur pasaulyje negyvena.
Su branduoline energetika yra taip: lengva žmones gąsdinti elektros kaina po dešimtmečio, nes visi ją lygina su ta, kuri yra dabar. Kiek kainuos po dešimtmečio nafta ir dujos, niekas nežino – gali pigti, gali brangti. Niekas net trims mėnesiams į priekį dorai atspėti negali. Gal bus pigesnių energijos gavimo būdų? Gal ir bus, bet su branduoline elektrine, jei jų nebus, nors turėsim tokį variantą.
Referendumas dėl branduolinės elektrinės yra maždaug tas pats, kaip mintis mane pasodinti televizijos šokių konkurso vertinimo komisijoje ir klausti mano nuomonės apie tai, ką išleisti į kitą etapą. Nors mano paties dalyvavimas tokiame projekte kainuotų žymiai pigiau ir būtų įdomesnis.