Kyla klausimas: ar norėdami būti šventesni už šventus nepasirodome pasauliui kaip neandartaliečiai? Viena paguoda – valdininkai užtikrino, kad nesutarimai gali būti išspręsti jau artimiausią savaitę.
Prieš kelias dienas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija išplatino tokį savo sprendimo drausti tai, kas su džiaugsmu priimama didžiojoje pasaulio dalyje, paaiškinimą: „Šių metų gegužės 15 d. „Google“ išplatino pranešimą spaudai apie Lietuvoje pradedamą įgyvendinti „Google Maps Street View“ projektą. „Google“ nurodė, kad artimiausiomis dienomis bus pradėtas vaizdų rinkimas – pradės važinėti „Google“ automobiliai ir fotografuoti vaizdus daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių.
Inspekcija mano, kad toks vaizdų tvarkymas kelia grėsmę žmogaus teisei į privataus gyvenimo neliečiamumą, kadangi renkant minėtus vaizdus bus tvarkomi ir asmens duomenys (pavyzdžiui, gatvėse esantys praeiviai, automobiliai ir pan.).
Inspekcija atsisakė išduoti leidimą vykdyti „Google Maps Street View“ projektą bei tvarkyti asmens duomenis, todėl asmens duomenų tvarkymas vykdant minėtą projektą Lietuvoje laikytinas neteisėtu asmens duomenų tvarkymu...“
Kaip matote, tokią nuomonę turi mistinė ponia Inspekcija. Ne koks nors Petras ar Rita, kurie dirbdami toje inspekcijoje puikiai supranta, kaip gražiai „Google“ parengia tas virtualias keliones, kaip malonu pačiam pasižvalgyti po tolimus pasaulio kraštelius, kiek daug kompanija investuoja į darbą, kuris, pirmiausia, naudingas fotografuojamiems miestams (aišku, jei tie neatrodo siaubingai).
Ne, tie žmonės yra puikūs ir mandagūs (paskambinau, atsiliepė, viską nuoširdžiai išaiškino ir net šiek tiek gailėjosi), tik bedvasė ponia Inspekcija neperkalbama.
Matyt, sulaukusi krūvos pasipiktinusių ir savo šalį kitų išsivysčiusių šalių draugijoje matyti norinčių piliečių skambučių ponia Inspekcija šiandien savo svetainėje paskelbė išsamesnį atsisakymo priežasčių paaiškinimą.
Išsamesnis jis tuo, kad praktiškai visai nesuprantamas. Trumpai atsisakymo priežastis skambėtų taip – „Google“ neturi filialo Lietuvoje, todėl negali čia tvarkyti asmens duomenų. Jei netyčia nufotografuos kokį žmogų ar jo automobilį ir jis tuo bus nepatenkintas, Lietuva neturės ko dėl to bausti.
Maloni mergina, su kuria kalbėjau, man išaiškino, kad „Google“ viską supranta, kad tokių problemų turėjo ir kitose Europos šalyse, tad jau artimiausią savaitę bus susitikimas su jų atstovais ir, jei viskas eisis sklandžiai, fotografavimas galės prasidėti birželio pradžioje. Lyg ir galime lengviau atsidusti – viskas gerai, valstybė saugo mus, įstatymų reikia laikytis, o nuotraukos bus. Gal vėliau, bet – bus.
Pamėginkime panagrinėti šią situaciją remdamiesi logiškais argumentais.
„Google Maps Street View“ nesilaužia į niekieno namus ir nefotografuoja privačių plotų – visuomet fiksuojama vieša erdvė, o kadre pasitaikę žmonės nėra pagrindiniai tos nuotraukos subjektai.
Pagal didžiojoje sveiko proto pasaulio dalyje galiojančius įstatymus tokią erdvę be jokių leidimų gali fotografuoti bet kas. Kiekvienas turintis bent kiek sveiko proto suvokia, kad į tokį kadrą patekęs žmogus savo nepasitenkinimą gali reikšti tik dėl savo įgeidžio – juk jis tą veiksmą, kurį atliekant buvo užfiksuotas, atliko viešoje vietoje puikiai suvokdamas, kad dabar jis atviras aplinkiniams.
O ar jis atviras tik gatve einantiems aplinkiniams, ar viso pasaulio aplinkiniams? Atleiskite, tai tik labai sąlyginis skirtumas. Lygiai, kaip ir vaikai – jei kažkas juos išvedė į gatvę, vadinasi, sutinka, kad nepažįstami žmonės tą vaiką matys, tad koks skirtumas, kiek tų nepažįstamųjų ten bus. Sutinku, daugybė „civilizuotų“ šalių jau tiek nuvertino savo piliečius, kad įstatymais atėmė iš jų pareigą būti atsakingiems prieš save viešosiose vietose, tačiau nuo to tie įstatymai netapo protingesni.
Kartais kyla įtarimas, kad visos panašios inspekcijos egzistuoja tik tam, jog dar keli beprasmiško darbo būrelio nariai gautų atlyginimus – pažiūrėjus, kiek laiko visi kas netingi šioje šalyje tampė vienos mergaitės istoriją, sunku patikėti, kad čia išvis yra duomenų apsaugos inspekcija.
Jei vis dėlto esi paranojikas ir klaikiai bijai, kad pasaulis tave pamatys kreivai užsegtais marškiniais, besirišantį batą ar nuotraukos darymo metu vėjas pakels sijoną – pakaktų tiesiog apsilankyti „Google Maps Street View“ privatumo puslapyje, ir nerimas išsisklaidys. „Google“ nurodo, kad visų į kadrą pakliuvusių žmonių veidai ir automobilių numeriai suliejami, tad jų neįmanoma įžvelgti.
Negana to, pateikia detalų paaiškinimą, kaip kreiptis į juos ir pareikalauti sulieti bet kurio kadro gabalą, jei jis jums atrodo netinkamas. Taigi, gerbiamoji ponia Inspekcija, kaip jums pavyko pritaikyti šiai kompanijai asmens duomenų apsaugos įstatymą, jei jokių asmens duomenų pagal pačią kompanijos veiklos nuostatą ji pažeisti net negali? Tiesa, gal ponia Inspekcija nemoka naudotis internetu ir nė karto tų „Google“ vaizdų nematė, tačiau tokiu atveju galima būtų bent pasiklausti aplinkinių.
Ar yra dar išvis kas nors, ko nėra internete? Mėgėjiška kamera nufilmuotas lietuvis veidu aria ežero ledą ir renka milijonus paspaudimų „Youtube“ ir niekam nerūpi, patinka jam tai, ar ne. Mokiniai filmuoja vienas kitą ir siunčia vaizdus į internetą nė nesusimąstydami apie savo nepilnametystę – juk nepilnametis dar nereiškia nevisavertis.
Galų gale nereikia nė interneto – pirmuosiuose XIX a. fotografuotų miestų gatvių vaizduose pilna praeivių ir vienintelis dalykas, kuris jiems dėl tų nuotraukų atsitiko, tai galimybė seniai mirus atrodyti gyviems. Keistas darbas saugoti žmogų, kuris nenori būti saugomas nuo to, kas jam negresia. Gal dabar reikėtų pulti deginti visus kada nors išleistus fotoalbumus, nes ten patekę žmonės galėjo ir nenorėti ten patekti. Į valstybinį lygį iškelta paranoja jau tapo šio laikmečio rykšte, tad ar nebūtų protingiau elgtis kaip daktarams – kai nežinai, ką daryti, tiesiog nesikišti? Juk nieko nėra blogiau, kaip pakenkti, ypač jei tai darai tik dėl šventos ramybės.
Labai mandagi (garbės žodis, nejuokauju) inspekcijos spaudos atstovė paneigė mano prielaidas, kad dabar iš užjūrio atvykę fotografai nebeturėtų gauti leidimo fotografuoti mūsų miestų savo albumams – juk neturi čia savo filialo. Pasakė, kad atsakingi tie fotografai bus tik tuo atveju, jei koks žmogus pamatęs tame albume save išreikš nepasitenkinimą.
Tad kodėl negalima to paties taikyti ir kompanijai? Juolab kad Prancūzija, irgi ilgai vilkinusi leidimo „Google Maps Street View“ išdavimą, taip nieko ir neapsaugojo. Besišlapinantis nufotografuotas ir pajuokos objektu tapęs Prancūzijos valstietis (matyt, be humoro jausmo, nes kitas tik pasijuoktų) nutarė bylinėtis su „Google“, padavė į teismą Lietuvos taip reikalaujamą įkurti savo šalies filialą ir pralošė, nes ne tą padavė. Fotografavo juk centrinė „Google“ kompanijos įmonė, o ne filialas.
Dar ilgai galima būtų vardyti priežastis, kodėl taikyti asmens duomenų apsaugos įstatymą „Google“ projektui nėra protinga, tačiau neužmirškime ir svarbiausios žinios.
„Google“ patys suinteresuoti išspręsti šią problemą, tad galiausiai iš savo kvailybės galime gauti vieną naudą – „Google“ įsteigs čia savo atstovybę. Bet juk gali ir nesutikti – ne toks jau svarbus šis pasaulio užkampis, kad dėl jo išlaidautum. O pasakys: „Nenori - nereikia.“ Tuomet galėsime toliau bijodami viešumos kurti Lietuvos – drąsių žmonių šalies – įvaizdį.