Moteris pjauna gabalėlį tešlos iš didelio metalinio dubens uždengto plėvele ir deda ant svarstyklių. Jei gabalas sveria daugiau, nupjauna – reikia tiksliai tiek, kiek nurodyta.
Šalia jos darbuojasi aukštokas jaunas vaikinas – picų kepėjas. Jis ima du atpjautus tešlos gabalus, pasuka abiem rankom ant stalo ir dailiai apvalius deda ant didelės skardos, papurškia į vandenį panašiu skysčiu.
Šeštadienis, 23 valanda, picerija pilna žmonių. Ekranai rodo futbolą – kone svarbiausias rungtynes Europos futbolo sirgaliams šiais metais. Be to, į pabaigą eina Gatvės muzikos diena.
Moteris už marmurinio „prekystalio“, skiriančio miltuotą kepyklą nuo puošniosios valgytojų dalies, tądien dirbo nuo 8 val. ryto.
- Ir be jokios pertraukos? – suraukiu antakius.
- Kokia čia pertrauka? Nebent kai žmonių nėra.
- Ir net be pietų?
- Be pietų.
- Aš kartais parūkyti išbėgu, jei išleidžia, - įsiterpia kepėjas.
- O kiek vidutiniškai per dieną iškepat picų? – klausiu jo.
- Įdomu, kiek šiandien iškepėm. Paprastai apie du šimtus per dieną. Šiandien labai daug žmonių. O būna dienų, kai darbo mažiau. Atsimenu, per Kūčias, dar dirbau kitur, sedėjau nuo ryto iki vakaro, o tereikėjo 8 picų.
- Šiandien dirbat po 12 ir 15 valandų ir dar artimiausią valandą nebaigsit. Kodėl nepadalina jūsų krūvio į dvi pamainas?
- Ai, niekam čia nerūpi. Dirbam pamainomis – dienomis. Dvi dienas dirbam, trys laisvos arba atvirkščiai. Paprastai išeina 15 dienų per mėnesį, - jau kiek praskaidrėjusiu veidu paaiškina kepėjo padėjėja.
- Vieną dieną per savaitę ateina mokinys, tai jis truputį padeda, - priduria kepėjas.
- Ar skaičiuoja viršvalandžius?
Moteris šypteli ir papurto galvą. Suprantu, kad klausimas naivus.
- O atlyginimą kokį gaunat?
- Kiekvieną mėnesį skiriasi. Apie tūkstantį ant popieriaus. Į rankas būna ir 750 litų, - toliau kalba moteris. Ji nežino, kad esu žurnalistė.
O aš tam tikra prasme ir nesu, kai kalbuosi su ja. Mano oficialios darbo valandos baigėsi daugiau nei prieš parą – penktadienį 18 valandą. Tik paskui pagalvoju, kad privalau parašyti apie žmones, kurie taip sunkiai dirba.
“Kitaip nebus. Visi taip vargsta“, - tikina tešlos gabalėlius ruošianti kepėjo padėjėja.
Grįžus prie draugų staliuko išgirstu įdomią mintį: „Ji turi pasirinkimą, gali nedirbti, jei nenori“. Suprask, pati kalta.
Mes tą vakarą vargom kur kas mažiau nei mus aptarnavęs personalas. Ir, tiesą sakant, nepalikom labai didelių pinigų. Tarkime, aš suvalgiau dvi mažas picas (didelių jau nekepė – visi didelių picų „paruoštukai“ tą dieną buvo sunaudoti) ir išgėriau apie 300 ml „Coca-Colos“. Tai man kainavo 11 litų 33 centus.
Užsakiusi picas jaučiausi prastai – žinojau, kas tas picas kepa ir kiek valandų be pertraukos dirba. Toks jausmas, kad prisidedu prie vergystės puoselėjimo.
Keisčiausia, kad picerijos savininkai įrengė kepyklą tiesiai priešais duris. Tarsi būtų kuo didžiuotis. Jei jau neįmanoma kitaip organizuoti darbo, tai bent paslėptų pavargusius darbuotojus nuo lankytojų akių.
Kyla noras kažką dėl to daryti. Rimtai svarstau galimybę į picerijas ar kitas viešojo maitinimo įstaigas neiti po 20 valandos.