Tačiau bent mane, visados subjektyviai nusiteikusį apžvalgininką, pradžiugino pats faktas, kad D. Grybauskaitė ryžosi išviešinti savo mąstymo užkulisius minties viražus, nusiteikimą įverti plataus diapazono prieštaringų aplinkybių kontekstą. Turėjau pirmą kartą progą labai aiškiai pagalvoti, kad Prezidentūroje kažkoks katilas vis dėlto verda, žarijos nėra iki galo išblėsusios, o pati prezidentė nėra jau tokia situacijoje nesusigaudanti tetulytė kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio (iš mano lūpų toks įvertinimas yra komplimentas, pasakytas pro sukąstus dantis).
Kita vertus, čia išryškinto fakto, į kurį prašiau įsižiūrėti krykštaujant iš džiaugsmo, fonas yra vis dėlto pakankamai niūrus, gerą nuotaiką drumsčia neišsakytas, bet kažkaip pasireiškiantis nesmagumas. Kyla klausimas – kodėl prezidentė leidžia taip sau atvirauti tik užsienio išvykose, susitikimuose su išeiviais, o tėvynėje dažnai kalba kapralo tonu, neretai kaprizingai nukirsdama pasisakymus per pusę, nesiteikdama plačiau paaiškinti, pakomentuoti priimamų sprendimų motyvų, skrupulingai vengdama įsivelti diskusijas?
Ar nėra dabar tik taip, jog išvykose prezidentė su išeiviais yra nusiteikusi bendrauti kaip su sau lygiais, laisvais laivo pasaulio žmonėmis, su kuriais būtina palaikyti dialogą. O tėvynėje likę piliečiai Jos Ekselencijos daugiau ar mažiau įsisąmonintu būdu yra traktuojami kaip pavaldiniai, kuriems būtų pernelyg didelė garbė, jeigu prezidentė atskleistų savo „virtuvės“ paslaptis, išsamiau pakomentuotų aplinkybes. Tokios abejonės neduoda ramybės.
Galimas daiktas, ji jau iš tiesų supranta ir tai, jog Garliavos minia sugužėjo į Prezidentūros aikštę ir nesiruošia skirstytis dar ir dėl to (kaip atrodo, visų pirma dėl to), jog paankstintu variantu (taip iškrito kortos) prasideda nuožmi rinkiminė kova dėl prezidento posto. S. Daukanto aikštėje, lauko sąlygomis savo rinkinius štabus jau kuria „liaudies draugai“, seniai godojantys neužganėdintas godas apie aukščiausius politinius postus ir „moralinę“ lyderystę. Taigi, kaip atrodo, visą nepatenkintų ambicijų nešvankią kakofoniją matysime akivaizdžiai, lauko sąlygomis, savo akimis arba TV reportažuose.
Be to, drįsčiau spėti, prezidentei taip pat tapo aišku, jog vadinamoji jos atžvilgiu draugiška spauda yra linkusi manipuliuoti ja pačia, tampyti už virvučių, žeminančiu būdu įsakinėti, dresiruoti, o nepaklusus, bausti, šantažuoti, versti klūpėti ant žirnių kampe. Tai tokia pat tiesa kaip ir tai, jog niekados negiedoję ditirambų D.Grybauskaitei politinio lauko apžvalgininkai yra pajėgūs įvertinti pozityvius poslinkius, nuveiktus darbus šalies labui.
Toliau gali būti visaip, tačiau drįsčiau teigti, jog prezidentė bet kokiomis aplinkybėmis sieks išsaugoti šiltus santykius su V. Landsbergiu, tą užsitęsusią santuoką iš išskaičiavimo, o gal ir meilės, - nenaudingą Lietuvai kaip sumaišties faktorius, kaip ištaigingo iracionalumo „lova“.
Iracionalus ir padėtį komplikuojantis momentas yra tai, jog V. Landsbergis negali nekovoti. Jeigu nėra tikrų priešų, priešai yra išrandami, išgalvojami su dar didesniu azartu, peržengiant visas ribas, įžengiant į gigantomanijos šalį.
Galima galbūt kalbėti ir apie tai, jog neturint haveliško imuniteto valdžiai, ypač minios garbinimui (LANDS- BER-GIS, LANDS- BER-GIS, LANDS-BER-GIS), minios dėmesys tampa ne mažesniu priklausomybės faktoriumi nei narkotikai, azartiniai žaidimai ir pan. Kita vertus, kaip atrodo, ne vien tik V. Lansbergiui (be jokios abejonės nusipelniusiam Lietuvai Žmogui) praverstų detoksikacijos paslaugos nuo tokio svaiginimosi minios dėmesiu.
Pradėjau kalbėti apie D. Grybauskaitę, o užbaigiau V. Landsbergio pavardės paminėjimu. Tačiau šiandien šios pavardės kažkaip siejasi įvardijant didėjantį visai be marsiečių pagalbos iracionalumo faktorių mūsų padangėje. Drauge nesusilaikysiu nepastebėjęs, jog neseniai Patriarchas išsakė jausmingas panegirikas vienarankiui Ginklininkui.
Užtarti bendramintį visados yra savaip tauru, tačiau neduoda ramybės nesmagus gandelis, kad Ginklininkui, stojus sutemoms, nesvetimi yra vampyro pomėgiai, esą anasis ypač mėgsta laižyti susprogdinto granata žmogaus raudonąją sulą. Stebint mažametei dukrai - tai neva priduoda įmantrų prieskonį.
`