Nuo ko? Nepaisant dviejų Nepriklausomybės dešimtmečių, 8 metų narystės NATO ir fakto, kad 99,7 proc. lietuvių yra raštingi, šis klausimas vis dar keliamas viešojoje erdvėje. Ir ne tik tų, kurie kliedi apie antklode apsvaigintą triušį, aštuonias rankas ir iš Lietuvos vaikų macus darančius žydų medikus.
Pats buvimo NATO tikslas tyčia ar netyčia primityvinamas iki dviejų priešingų polių. Pirmasis, kurį mėgsta pabrėžti sovietinio kalėjimo ypatybių bei leksikono niekaip negalintys atsikratyti Lietuvos integracijos į Vakarus kritikai, kaip ir aiškus - tariama tarnystė bei pagal „zekų“ supratimą - nugaros lenkimas JAV, žydams, masonams, marsiečiams ar dar velniai žino kam.
Antrasis, taip pat konkretus, bet daugelio lietuvių pusę lūpų arba atvirai pripažįstamas polis – NATO mus saugo (ar bent jau turėtų saugoti) nuo Rusijos. Šalies, kuri kad ir kaip būtų pavadinta – Maskvos kunigaikštyste, Rusijos imperija ar Sovietų Sąjunga buvo ir tebėra priešiškai nusiteikusi mūsų valstybingumo atžvilgiu.
Pabrėžtina – ne tiek patys rusai, kiek tos šalies galios centrą ir valdantįjį elitą apibrėžiantis Kremlius negerbia mūsų istorijos, savarankiškumo, pasirinktos krypties ir galiausiai - mūsų nepriklausomybės. Deja, taip yra.
Tačiau narystė NATO ir šios, pirmiausiai karinės kolektyvinio saugumo organizacijos teikiamos saugumo garantijos neturėtų būti suprantamos taip tiesmukai.
Geriausias ir labiausiai matomas NATO buvimo Lietuvoje pavyzdys – NATO Oro policijos misija virš Baltijos šalių. Taip Čikagos susitikime kalbėta ir apie NATO pasveikintą Energetinio saugumo centrą Lietuvoje, neoficialiai įtvirtinti ir NATO gynybos planai Baltijos šalims. Ir apie raketinę gynybą – NATO mūsų į Rusijos taip trokštamą sektorių neatiduos. Tačiau parašais, rankų paspaudimas, neoficialiais ir skambiais pažadais įtvirtinta būtent vizualaus mūsų saugumo garantija.
Ką reiškia ši nuo pirmųjų 2004-ųjų balandžio dienų vykdoma NATO misija? Šiuo požiūriu esame itin dėkingoje ir savotiškai unikalioje situacijoje, kuri ne veltui pažymėta atskiru punktu Čikagos susitikimo deklaracijoje – o vien tai jau yra didelis laimėjimas Lietuvai. Tuojau paaiškinsiu.
Kadangi nei Lietuva, nei kitos Baltijos šalys po Nepriklausomybės atgavimo taip ir nesugebėjo sukurti elemento karinėse oro pajėgose, kuris užtikrintų oro erdvės apsaugą, šią misiją tenka vykdyti kitoms NATO narėms, kurios turi naikintuvus.
Tuos lėktuvus, kurių pilotai daugelyje šalių vadinami elitiniais, labiausiai „pasikėlusiais“, mat būtent jie skraido dangaus „Ferrari“ - naujausiais, moderniausiais, greičiausiais ir bene brangiausiais orlaiviais.
Naikintuvas, kaip orlaivis yra vienintelė priemonė, kaip ir greitas kelių policijos automobilis pasivyti, identifikuoti, priversti nusileisti, o iškilus būtinybei – ir numušti pažeidėją.
Kas tas pažeidėjas? Nebūtinai priešiškos, nedraugiškos valstybės orlaivis. Nebūtinai naikintuvas – tai gali būti užgrobtas arba teroristo valdomas civilinis lėktuvas, pasiruošęs smigti į Vilniaus senamiestį, Garliavą ar Ignalinos atominę elektrinę. Gali būti ir pasiklydęs oro turistas, kurio lėktuvui baigėsi degalai arba žvalgybą vykdantis lėktuvas, net ir bepilotis orlaivis.
Kiekviena civilizuota valstybė nuo tokių grėsmių turi būti apsaugota. Ypač NATO. Tokia tvarka. Todėl kai kas nors klausia „nuo ko gi mus saugo NATO?“, pirmiausiai atsakymas būtų būtent toks – nuo visų įmanomų grėsmių, kurios gali kilti ne tik karo, bet ir taikos metu ir su kuriomis gali susidoroti naikintuvai“.
Kodėl tik jie, klausiate. Kodėl gi mums neapsistačius pasienį raketomis? Problema , kad pasienis ir oro erdvė – tai ne jūsų daržas ir nuo jūsų obuolius mėgstančio kaimyno Antano spygliuota viela neapsisaugosi.
Mat prieš pyškinant iš dangaus pažeidėją pirma jį reikia aptikti, atpažinti, perspėti ir tik neturint kitos išeities galima naudoti jėgą.
Tam yra sukurta visa sistema, o naikintuvai tėra jos dalis. Taikinys aptinkamas radarais, bet judantis taškelis radaro ekrane nesako nieko, išskyrus faktinę informaciją – nuotolį iki taikinio, jo greitį, aukštį. O jei tai – nedideliu lėktuveliu skrendantis ir pasiklydęs vokiečių pensininkas, kaip buvo nutikę prieš kelerius metus virš Lietuvos? Pirma šausit, paskui klausit?
Būtent tam yra skirta vadinamoji oro policija. Naikintuvus turinčios šalys juos ypač šiais laikais pritaiko įvairioms funkcijoms – žvalgybai, treniruotėms, bombardavimui ir pan. Tačiau pagrindinė ir pirmoji jų funkcija yra perimti kitus orlaivius ore.
Šaltojo karo laikais tokie atvejai, kuomet NATO šalių naikintuvai ore „palydėdavo“ sovietų orlaivius buvo įprastinis ir kasdienis reiškinys.
Sovietų žvalgybiniai lėktuvai, strateginiai bombonešiai ar naikintuvai dideliu greičiu priartėja prie NATO valstybės sienos ir paskutinę akimirką suka atgal. Niekada nežinai ar tai – tik žaidimas, o gal tikras netikėtas puolimas. Todėl reaguoti būdavo būtina.
Ir tebėra. Vien jau todėl, kad po gero dešimtmečio, kurio metu Rusijos karinė aviacija daugiausiai dėl lėšų, degalų ir daugiau nei kelias dešimtis valandų per metus (NATO pilotai, tarp jų ir lietuviai skraido šimtus valandų) skraidančių pilotų vėl žaidžią tą patį „katės ir pelės“ žaidimą.
NATO pilotams tai – tik į naudą. Galima treniruotis, patikrinti savo reakcijos laikus, neapkerpėti ir tobulėti. Rusams – taip pat. Nepamirškime – kalbame ne apie karo, o taikos metą. Todėl visi svaičiojimai apie tai, kad girdi, tie keturi naikintuvai, kurie kas 4 mėnesius pasikeisdami rotacijos principu saugo Baltijos šalis, nieko nepadarys prieš Rusiją.
Nepadarys, nes ir skraidančių ivanų ordos nesitvenkia prie sienos neišvengiamam puolimui. Šiais laikais, turint omeny galingą NATO žvalgybinių išteklių – tiek žmogiškųjų, tiek juo labiau techninių pajėgumą, pastebėti pasirengimus kariniams veiksmams nėra sunku.
Ir į tai galima reaguoti. Baltijos šalyse yra bent kelios karinės bazės, kur gali leistis ir iš jų vėl kilti naikintuvai. Vietoje keturių per parą, iškilus būtinybei gali atsirasti 14, o vėliau ir 40 ar dar daugiau. Be to, bet koks mėginimas kėsintis į NATO šalies orlaivį Aljanso šalyje kaip mat reikštų karo veiksmą prieš visas NATO nares.
Ar tai būtų senas Rumunijos Mig-21 ar naujas Vokietijos „Eurofighter“, ar Vengrijos bei Čekijos nuomojamas „Grippen“ - pasikėsinai į vieną iš ketvertuko, sulauksi šimtuko.
Todėl taikos metu galima kalbėti ne apie oro mūšius virš Baltijos padangės, bet apie paprastus patrulius. Kaip Lietuvos keliai – ne Kabulas, kur įrengti šimtai patikros postų, aidi šūviai sprogimai ir budi tūkstančiai pareigūnų, taip ir Lietuvos oro erdvė tėra dangaus gabalas, kurį užtenka prižiūrėti esamam skaičiui naikintuvų.
Ko gero, niekas, žinoma, iš Baltijos šalių neprieštarautų, jei naikintuvų skaičius būtų trigubai ar keturgubai didesnis.
Mat nepaisant to, jog atstumai Baltijos šalyse – juokingai nedideli ir perskrendami per „kelias minutes“ (iš tikrųjų – kiek daugiau) dvi ar trys bazės iš kur galėtų kilti naikintuvai padidintų oro erdvės apsaugos efektyvumą ir operatyvesnį reagavimą į potencialias grėsmes (kiekvienas oro erdvės pažeidėjas, kol nenustatoma kitaip yra vertinamas kaip potenciali grėsmė)
Tačiau Baltijos šalims toks žaidimas yra tiesiog per brangus. Mat ir taip nedideli gynybos biudžetai tiesiog nepajėgūs vienu metu išlaikyti ir naikintuvų, ir kitų pajėgumų.
Mat „vieną kitą naują ar padėvėtą naikintuvą Lietuvai ar kartu susimetus“ siūlantys „ekspertai tiesiog nesuvokia, jog kainuoja ne tik patys orlaiviai. Ypač brangi jų eksploatacija, priežiūra. Tai ne „golfukas“ pasivažinėjimams savaitgaliais, o kariniai orlaiviai, kuriems keliami aukščiausi reikalavimai.
Antra vertus, netgi gerai, jog būtent kitų NATO šalių naikintuvai saugo mūsų oro erdvę. Ne tik dėl finansinių sumetimų ( aš jau tiesiog girdžiu, kaip žviegtų nesavais balsais valdžią genocidu kaltinantys varguoliai paskelbus apie šimtus milijonų eurų Lietuvai kainavusius naikintuvus).
Iki įstojimo į NATO Lietuvos (bei kitų Baltijos šalių) oro erdvę dažnai skersai ir išilgai kirsdavo Rusijos orlaiviai. Neatsiklausę, įžūliai meluodami apie prasimanymus ir nebaudžiami. Kaip kelių ereliai, kurių negalėjo Nepriklausomybės pradžioje pavyti „žiguliukais“ aprūpinta Lietuvos policija.
Vos tik Baltijos šalių oro erdvėje pasirodė NATO šalių orlaiviai, tokių pažeidimų skaičius ženkliai sumažėjo. Juk kam veltis į incidentą ne tik su „pribaltais“, bet ir pavyzdžiui JAV, kurios naikintuvai taip pat saugo Baltijos šalis? Žinoma, yra pasitaikę tų incidentų, kurių garsiausias, žinoma, yra Rusijos naikintuvo Su-27 sudužimo istorija 2005 metais.
Ji kartais įvardijama kaip „įrodymas“, kad NATO mūsų negins. Jog tuo metu budėję vokiečių pilotai esą buvo lėti, girti ar tiesiog bijojo pakilti į oro, pridėję į kelnes dėl atskrendančio V. Trojanovo keliamos grėsmės.
O juk viena, ką įrodė ši istorija buvo tai, jog Baltijos šalių oro policijos misijoje tuomet netrūko broko. Kaip neretai atsitinka naujiems projektams. Mat nepaisant to, jog Aljanso narių, neturinčių savo naikintuvų (Slovėnijos, Islandijos, Liuksemburgo) oro erdvę taip pat saugo kaimynai iš kitų NATO narių, Baltijos oro policijos misija yra unikali.
Tai pabrėžta ir Čikagoje, kur ši misija pristatoma kaip pavyzdinė ir šiuo metu ekonomiškai buksuojančios NATO reklamuojamos „išmaniosios gynybos“ etalonas.
2005-ųjų incidentas parodė: vadovavimo ir kontrolės procesas – pernelyg biurokratiškas (sprendimo pakelti naikintuvus 20 minučių laukta iš Vokietijoje įsikūrusios NATO regioninio štabo), komunikacija – nesaugi (Lietuvos KOP vado generolo Marcinkaus „draugiški“ pašnekesiai su kolegomis iš Rusijos), o stebėjimo priemonės – pasenusios (Lietuva iki šiol neturi modernių radarų, kurie būtų galėję sekti Su-27 visą laiką, o ne su pertrūkiais).
Todėl Čikagoje pasiektas susitarimas, jog Baltijos šalių oro policija bus vykdoma ir toliau, yra svarbus žingsnis. Tiesa, esama tam tikrų iššūkių. Pirmiausiai, ne visos sunkmečio bei karinių konfliktų išvargintos šalys noriai dalyvauja šioje misijoje.
Todėl būtina didinti priimančios šalies paramą, dėl kurios jau kaip ir susitarta – 5 mln eurų per metus nuo visų Baltijos šalių. Maždaug tiek kainuoja naikintuvų, juos aptarnaujančio personalo, įrangos perkėlimas, žmonių apgyvendinimas, degalai, priežiūra ir atsarginės dalys.
Suma, žinoma, nevienoda. Viena yra aptarnauti naują „Eufighter“, kita – keturių dešimtmečių senumo „F-4 Phantom II“, dar kita – prižiūrėti sovietinės gamybos, kad ir modernizuotus Mig-21 bei šiuo metu patruliuojančius Mig-29. Beje, kad ir koks būtų jų modelis, jų įrangos bei ginkluotės, o svarbiausiai – pasirengimo bei sąveikos su personalu ant žemės turi užtekti taikos meto funkcijoms užtikrinti.
Kitas iššūkis yra politinis. Estija, kuri vienintelė iš Baltijos šalių gynybai skiria padorius 2 proc. nuo BVP ir tuo labai mėgsta girtis (tuo pastaruoju metu vis labiau erzindama Lietuvą ir Latviją) po kelerių metų turės visiškai įrengtą Amario bazę, į kurią investavo dešimtis milijonų eurų.
O juk Oro policijos misija – tai ne šiaip pakilimo takas be duobių, keli angarai, viešbutis ir aptarnaujantis personalas. Šalyje turi veikti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparniai, jų įgulos turi būti pasiruošusios gelbėti NATO pilotus, jei šiuos ištiktų nelaimė.
Estai ne veltui įsigijo naujus Gelbėjimo ir paieškos sraigtasparnius, kokių siekia ir Lietuva. Tad visiškai suprantamas estų noras rotaciniu principu ir pas save matyti NATO naikintuvus.
Juo kabiau, kad jei Lietuva susirūpinusi Kaliningrado srities militarizavimu, tai Estijai ne mažesnį rūpestį kelia Leningrado srities – Rusijos Vakarų karinės apygardos stiprinimas. Būtent čia Rusija kažkodėl stiprina savo jėgas, rengia daugiau žvalgybinių skrydžių, bando, erzina, provokuoja mažąją kaimynę. Todėl estai norėtų daugiau NATO matomumo ir pas save.
Ir nepaisant to, jog kai kurie kalba, jog rotacija būtų nenaudinga Lietuvai, čia didelės tragedijos įžvelgti nederėtų. Estai pirmiausiai yra sąjungininkai, o tik po to konkurentai.
O jei dėl politinių ar kitų sumetimų kai kurios šalys pasirinktų rotaciją atlikti Amario bazėje, o ne Zokniuose, tai tik paskatintų konkurenciją kurti geresnes sąlygas ir gerinti valstybių santykius. Pavyzdžiui su Lenkija, kurios diplomatai jau užsiminė apie galimybę savo naikintuvus kitąsyk dislokuoti būtent Estijoje.
Tad kai šį šeštadienį Zokniuose švenčiant kariuomenės ir visuomenės dieną išvysite ir išgirsite daugiau, nei įprastai NATO orlaivių, neužsikimškite ausų, nenusukite akių. Klausykitės ir gėrėkitės – gal išpūs vėjus, kaip mus visus parduos, atiduos, negins. Taip nutiks tik tuo atveju, jei patys nesirūpinsime savo šalies saugumu ir nevertinsime to, ką mums duoda NATO. Teliūdi ir tegraužia morką mūsų nepriklausomybės priešininkai, sovietinės tvarkos išsiilgusieji – liūdna jiems realybė prieš jų surūgusius veidus.