„Darbo grupė kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kad
būtų paskelbta tarptautinė paieška, bet ministerija to negali, nes
turi kreiptis tėvai, o jei jie nesirūpina, nėra kam ir kreiptis“, -
apie teisinius vaikų paieškos keblumus kalbėjo Seimo narė. Ji taip
pat priminė, kad Lietuva iki šiol nėra ratifikavusi Europos
Sąjungos konvencijos dėl prekybos žmonėmis, VRM neįsteigtas
etatas tuo besirūpinti turinčiam konsultantui.
„Nuo 2001 metų gauname ES konvencijos įgyvendinimo ataskaitas ir
primenama, kad valstybė privalo pasirūpinti ir turi būti viena
valstybinė institucija, kuri rūpintųsi viskuo, kas susiję su
dingusiais vaikais, prekyba žmonėmis, narkomanija, prostitucija.
Daug ko nesame padarę, nors tai kelia susirūpinimą“, - kalbėjo
V. V. Margevičienė.
Siekiant atkreipti dėmesį į šias problemas, gegužės 25
dieną rengiamas Tarptautinės dingusių vaikų dienos minėjimas: 14
valandą nuo Kudirkos aikštės link Seimo pajudės eisena, o 15
valandą pirmųjų Seimo rūmų foje vyks koncertas ir piešinių
paroda.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Ona Gustienė
sakė, kad ši akcija organizuojama iš nevilties.
„Gavę duomenis (apie dingusių vaikų skaičių - BNS) pradėjome
raginti institucijas ieškoti vaikų: rašėme raštus Švietimo ir
mokslo, vidaus reikalų, socialinių reikalų ministerijoms, Seimo
pirmininkei. Bet tie raštai vaikšto, persiunčiami iš institucijos
į instituciją, o vaikų vis tiek nėra. Kreipėmės ir į
prezidentę, susitikome su jos patarėjais, jie ištisą valandą
linksėjo galvomis, kad tai tikrai baisu. Raštai persiųsti
Valstybės kontrolei, vasarį gavome atsakymą, kad mūsų patirtis
naudinga ir mes daug dirbame, bet nė vieno žodžio nė apie vieną
dingusį vaiką“, - piktinosi O. Gustienė, retoriškai klausdama, kada
valstybė galų gale suskaičiuos savo mažuosius piliečius.
O. Gustienės teigimu, vaikų dingimo priežastys įvairios:
kartais tėvai mokyklinio amžiaus vaikus išsiveža į užsienį ir
to nedeklaruoja, kartais apie dingusius vaikų namų auklėtinius
nepraneša jų administracija, nenorėdama prarasti vaikui skiriamų
pinigų. Kai kuriais atvejais vaikai pabėga iš namų - tai, jos
nuomone, yra dėl to, kad vaikai jaučiasi nelaimingi ir nemylimi.
„Daugeliu atvejų tai problemos šeimoje, bet ne ekonominė
krizė, o greičiau jau meilės krizė šeimoje“, - svarstė ji.
V. V. Margevičienės teigimu, norint užtikrinti efektyvesnę
dingusių vaikų paiešką, svarbu priimti papildomus aktus ir
poįstatyminius potvarkius. Taip pat, jos nuomone, reikėtų keisti
socialinių išmokų už vaiką išmokėjimo tvarką.
Nuo 2006 m. Seimas Tarptautinę be žinios dingusių vaikų dieną
– gegužės 25 – įtraukė į atmintinų dienų sąrašą.
Vyriausybė balandį vykusiame pasitarime aptarusi nesimokančių
vaikų problemą analizavusios darbo grupės išvadas, pagalbos
nustatant daugiau kaip 3 tūkst. vaikų gyvenamąją vietą teigė
besitikinti iš policijos. Tačiau tuo metu pagalbos prašymą gavęs
Policijos departamentas (PD) į jį nebuvo atsakęs.
Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) dar kovo viduryje kreipėsi
į Policijos departamentą (PD), kad pareigūnai padėtų nustatyti
nesimokančių nerastų 3 tūkst. 318 vaikų, kurių amžius iki 16
metų, faktinę gyvenamąją vietą ir, esant galimybei, jų
nesimokymo priežastis. Šie vaikai apskritai neregistruoti Mokinių
registre, nors įrašas apie juos yra Gyventojų registre ir neturima
duomenų apie jų išvykimą, neįgalumą ar kitas priežastis
nesimokyti.
„Jie kažkur yra, neaiški jų buvimo vieta. Dėl tų vaikų
sutelktos papildomos pastangos savivaldybėse kartu su policija
ieškoti gyvenamosios vietos tų vaikų. Tai nereiškia, kad yra
skelbiama paieška, nes norint skelbti paiešką tikrai yra
juridiškai pakankamai komplikuotas dalykas, patys tėvai turi skelbti
arba teismo sprendimu galima skelbti vaiko paiešką“, - prieš
mėnesį žurnalistams yra sakęs ministro pirmininko kancleris
Deividas Matulionis.
PD atstovas Ramūnas Matonis BNS yra sakęs, kad pareigūnai kol
kas nėra pateikę atsakymo į minėtą pagalbos prašymą, nes „toks
darbas reikalauja labai daug išlaidų, yra ir kitų niuansų.
Pasak policijos atstovo, nereikėtų dramatizuoti dabartinių
skaičių, nes dauguma nesimokančių vaikų tikriausiai su tėvais
išvykę iš užsienį, bet to nedeklaravę.
Klausiamas, ar tarp nesimokančiųjų negali būti nusikalstamais
tikslais išvežtų vaikų, D. Matulionis BNS yra sakęs: „Mes labai
tikimės, kad tikrai tokių nebus, bet garantuoti šimtu projektų
negalime, dėl to ir vykdoma ta nuodugni paieška“.
Vyriausybės sudarytos darbo grupės ataskaitoje teigiama, kad
2011-2012 mokslo metais buvo 13 tūkst. 462 nesimokančių vaikų nuo
7 iki 16 metų. Tai tokie moksleiviai, apie kuriuos duomenys yra
Gyventojų registre, bet jie nefigūruoja Mokinių registre.
Savivaldybėms patikrinus duomenis apie daugumą (84 proc.)
nesimokančių vaikų, nustatyta, kad, pavyzdžiui, 64 proc. arba 8
tūkst. 593 nesimokantys 7-16 metų vaikai išvykę į užsienį ir
nedeklaruotas jų gyvenamosios vietos pakeitimas, 85 nesimokė dėl
neįgalumo.
Vienas iš minėtos darbo grupės siūlymų - tobulinti
gyvenamosios vietos deklaravimą reglamentuojančius teisės aktus. Be
to, darbo grupė siūlo nustatyti, kaip Švietimo informacinių
technologijų centras, kuriantis registrą apie nesimokančius ir
mokyklos nelankančius vaikus, turi būti informuojamas apie
užsienyje besimokančius diplomatų ir kitus ten mokytis išvykusius
vaikus, kurie esą dabar gali patekti į nesimokančiųjų sąrašą.