Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausias architektas Mindaugas Pakalnis pripažįsta: sostinės laukia rimti iššūkiai. Sostinės plėtra, įvertinant visus probleminius faktorius, neatrodo tokia sklidina rožinio optimizmo, kaip Valstybės pažangos tarybos parengta visos šalies pažangos strategija. Sklandžią sostinės plėtrą trikdo išskydusi urbanistinė miesto struktūra. Šį procesą skatina stichiška gyventojų migracija į priemiesčius ir Vilniaus rajono vietoves.
Jaunimas - į priemiesčius
Ekonominio pakilimo (arba finansinio burbulo) laikais 2006-2008 metais sostinėje užvirė daugiabučių statyba, vėliau ją pakirto krizė. Tačiau sunkmetis mažai pristabdė individualių namų statybą, finansuojamą daugiausia iš asmeninių lėšų, santaupų. Vilniečiai ir į sostinę migruojantys kiti šalies gyventojai ėmė sparčiai kurtis priemiesčiuose ir Vilniaus rajono miesteliuose bei kaimuose – ten, kur pigesnė žemė.
Priemiesčiuose, Vilniaus rajono vietovėse apsigyvena jaunos šeimos, o centrinės miesto dalies gyventojai sensta.
„Vilniaus demografinė ir urbanistinė slinktis į aplinkinius kaimus nebūtų problema, jei savivaldybė turėtų teisinius svertus, galimybę konsoliduoti turtą, žemę. Būtų sukurta infrastruktūra, gyventojų bendravimo zonos, tada savininkai galėtų pardavinėti pridėtinę vertę įgijusią žemę. Bet Lietuvos savivaldybės, kitaip nei, pavyzdžiui, Vokietijos, tokių svertų neturi“, – apgailestavo „Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas M. Pakalnis.
Žinoma, galima žemę iš savininkų išpirkti už sutartą kainą, kuri, aišku, savivaldybei būtų didelė. Bet tuomet kiltų lietuviško pavydo scenos: kodėl iš vienų žemę pirko, o iš kitų - ne? Žemės išpirkimas iš savininkų taptų dar vienu korupcijos židiniu.
Smukdoma miesto ekonomika
Dabar žemės ūkio teritorijos sostinės priemiesčiais virsta chaotiškai. Jų gyventojai patys kuria infrastruktūrą, kurią anksčiau ar vėliau tenka perimti miesto savivaldybei ir ją prižiūrėti.
Daug keblumų, trukdančių valdyti Vilniaus plėtrą, sudaro buvusių kolektyvinių sodų virsmas priemiesčių kvartalais. Neaišku, kas turi valdyti, prižiūrėti bendro naudojimo turtą, kelius.
Urbanistai apskaičiavo: jau dabar Vilniuje greta 550 tūkst. nuolatinių yra 150 tūkst. „dienos gyventojų“ – atvažiuojančių dirbti į miestą, bet deklaravusių gyvenamąją vietą Vilniaus ir net aplinkiniuose rajonuose. Jie naudojasi sostinės infrastruktūra, bet jų mokesčiai patenka ne į Vilniaus iždą.
Stichiškas miesto byrėjimas į pakraščius ne tik smukdo miesto ekonomiką, bet ir išmuša iš pusiausvyros Vilniaus viešojo transporto struktūrą.
Gyventojų skaičius naujuosiuose priemiesčiuose (Bukčiuose, Klevinėje, Bendoriuose, Mūrinėje Vokėje) per mažas, kad atsipirktų viešasis transportas. Net ir tie reti reisai į Vilniaus priemiesčius dabar - nuostolingi.
Dėl to ryškėja paradoksalus reiškinys: vilnietis degalų nuosavam automobiliui vidutiniškai sunaudoja dvigubai daugiau, nei Vakarų Europos miestų gyventojas. Būtent miesto išbyrėjimas yra viena priežasčių, sukeliančių varginančias transporto grūstis.
Paradoksas: šalyje, kurioje degalai vieni brangiausių Europoje, didmiesčių gyventojai į darbą daugiausia važinėja nuosavais automobiliais. Į miesto pakraščius migruojantys vilniečiai atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje. Į miesto centrą dirbti jie važinėja nuosavu automobiliu, nes viešasis transportas važiuoja retai. Antra vertus, autobusai ir maršrutiniai taksi važinėja retai todėl, kad neapsimoka. Mat priemiesčių gyventojai daugiausia naudojasi nuosavais automobiliais.
Pažangos vizija – lyg iš kosmoso
M. Pakalnis mano, kad pažangos strategijos „Lietuva 2030“ kūrėjai neatsižvelgė į gyventojų mažėjimą ir šalies biudžeto galimybes. Nėra požymių, kad mažėtų jaunimo emigracija, taigi ir šalyje liekantys bei senstantys gyventojai daug pinigų valstybei neuždirbs.
„Nenustatyta, kas apmokės skirtumą tarp numatomos plėtros ir gyventojų skaičiaus. Nors Vilniuje gyventojų neturėtų sumažėti dėl vidinės migracijos, bet jų nelabai daugės. Galvos skausmas, kalbant apie sostinės ateitį, yra miesto centre ir miegamuosiuose rajonuose gyvenančių vilniečių senėjimas. Jeigu ir toliau jauni žmonės kursis priemiesčiuose, vis labiau tols nuo centro urbanizuodami buvusias žemės ūkio teritorijas, prievolė išlaikyti centro infrastruktūrą guls ant pensininkų pečių“, – svarstė architektas.
Piktinosi Katedra ir rotuše
Daugelis Vilniaus plėtros problemų užkoduotos urbanistinėje sostinės istorijoje. Iš tiesų dabartinis Vilnius yra tarsi trys miestai viename. Jis kūrėsi vietovėje, kurios geografinę struktūrą suformavo prieš dešimtis tūkstančių metų plytėjusi didžiulė iki dabartinės Olandijos nusidriekusi ledynmečio upė. Seniausias miesto segmentas – senamiestis, iki mūsų laikų išlikęs kaip renesanso ir baroko miestas.
Senamiestis, ne kartą karų, gaisrų sugriautas, irgi keitėsi. Dabar įdomu ir keista skaityti XVIII a. J. I. Kraševskio rašytą laišką, kupiną pasipiktinimo naujais pastatais Vilniuje. J. I. Kraševskis baisėjosi, kad miestą „subjaurojo“ italų architektai, kad „pristatyta neskoningų, prie Vilniaus architektūros nederančių pastatų, tokių kaip rotušė ir katedra“.
Tad nereikia stebėtis, kad dabar kritikuojamas bet koks naujai išdygęs pastatas - matyt, priešiškumas architektūrinėms naujovėms vilniečiams įaugęs į kraują. Neatmestina, kad dabar skeptikų pašiepiami, „stiklinėmis baidyklėmis“ vadinami dangoraižiai ateityje bus paskelbti paveldo vertybėmis, kaip tai atsitiko su senais laikais kritikuota rotuše ir Vilniaus arkikatedra.
Antrasis Vilnius buvo pastatytas XIX a. ir XX a. pradžioje, Rusijos imperijos laikais. Naujamiestis iškilo kaip statmenai susikertančių plačių gatvių klasicizmo stiliaus kvartalas.
Ir pagaliau trečiasis Vilnius – sovietinio modernizmo (1960-1990 m.) zonomis suskirstytas miestas. Šiuo laiku pastatyti gyvenamieji rajonai atskyrė pagrindinę gyventojų masę nuo centro ir pramonės rajonų.
Dabartinė Vilniaus plėtros strategija remiasi daugiacentriškumu – planuojama tolygiai vystyti tris urbanistines zonas. Net ir po 20 metų Vilniaus plotas neturėtų didėti - plėtra planuojama dabartinės miesto savivaldybės teritorijos ribose.
Naujas miesto centras
Nemėgstančius dangoraižių M. Pakalnis nuramino: kairiajame krante jų neturėtų atsirasti.
„Naujamiestyje nėra net ekonominės prasmės statyti dangoraižių. Ten yra tuščių erdvių, nenaudojamų sandėlių. Pagaliau aukštingumo normos leidžia paaukštinti Naujamiesčio namus iki 6-7 aukštų pastatų“, – aiškino „Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas.
Tačiau dešiniajame Neries krante, Šnipiškėse aukštų statinių turėtų iškilti, tai numatyta pagal Vilniaus bendrąjį planą. Dešinįjį krantą architektai ir miesto vadovai numato kaip daugiausia investicijų pritraukti galinčią zoną. Dar pirmosios mero Artūro Zuoko kadencijos laikais pradėta dešiniojo kranto ir Kalvarijų gatvės modernizacija sudarė sąlygas čia atsirasti naujam ne tik verslo, bet ir administracijos ir kultūros centrui.
Lemiamas postūmis įvyko šių metų pradžioje, kai Norvegijos nekilnojamojo turto vystymo kompanija patvirtino investuosianti 500 mln. Lt. Investicijos turėtų atgaivinti devastuotas (urbanistine prasme degradavusias, apleistas, be šiuolaikiškos infrastruktūros) zonas, kurių nemažai yra Šnipiškėse.
M. Pakalnis teigė, kad dešiniajame Neries krante sukurtas centras yra dėkingiausia vieta itin šiuolaikiškam viešajam transportui, ekologiškiems autobusams, tramvajams.
Voratinkliai senamiesčio languose
Mažiausiai pokyčių numatoma paveldo saugomame senamiestyje, bet čia kyla ir ateityje nemažės keblumų būtent dėl griežtų taisyklių. Jau dabar pastebimai mažėja kavinių, verslo įstaigų, nes ribojamas eismas, nėra vietų pastatyti automobiliams. Verslininkus ir gyventojus atbaido ir remontą, naują statybą pažabojantys paveldo reikalavimai.
Jau dabar šioje miesto dalyje matyti vis daugiau voratinkliais aptrauktų langų. Vilniaus senamiestis, turint galvoje ir gyventojų senėjimą bei traukimąsi į priemiesčius, po 20 metų išliks autentiškas, nepaliestas laiko, bet skurdokas. Ir apytuštis.