Kad ir apie ką jie būtų, jų temos dažniausiai telpa po dviejų žodžių – gyvenimo ir mirties – stogu. O kur eilėraščiai apie emigraciją, homoseksualizmą, pedofiliją, alkoholizmą, korupciją? Gal tai jau prozos, o ne poezijos sritis? Gal tai nekaltai lietuvių poezijos paukštei užgintas lesalas?
Kad prieš tokias skaudžias socialines temas kaip emigracija, pedofilija, alkoholizmas poetinė kalba ne visada pakelia rankas, įrodė vakar sostinės Užupio kavinėje įvykę skaitymai, kuriuose dalyvavo per dešimt lietuvių ir užsienio poetų. Tiesa, dauguma jų ir toliau kopinėjo poetinį medų iš egzistencinių korių, į kuriuos dangiškąjį nektarą sunešė Viešpaties bitės.
Bene vienintelė Inga Gailė, festivalyje viešinti latvių poetė, perskaitė du eilėraščius, prabilusius apie tai, apie ką pastaruosius kelerius metus kalba visa Lietuva.
Kertu lažybų, kad lietuvių poetai šiuos eilėraščius kone vienbalsiai apšauktų vidutiniškais. Ir jie greičiausiai būtų teisūs.
Bet vieno iš Ingos Gailės neatimsi – sugebėjimo į skaitytoją prabilti skaudžia, įtaigia ir labai aktualia poetine kalbėsena. Paskaitykime.
Inga Gailė
IŠVAŽIUOJANT
Oro uostas pilnas ašarų – tu gali plaukti laivu,
jis skris lėktuvu,
ji ratais riedės per grindinį.
Kas gi liks mums, kai jūs visi išvažiuosit?
Kokį saulėtekį mes surasim virš katedros,
kokius pyragėlius valgysim Blaumanio gatvėj,
kaip galėsime perskaityt jūsų knygas,
kurios bus pavirtusios dirižabliais ir užtemdys šešėliais šviesius jūsų veidus?
Kas nutiks su šia maža, nedraugiška respublika,
su šiuo saulės pripiltu dubeniu, kuris žiemą kvepia malkomis,
pavasarį jaunyste, vasarą šniokščia per basas kojas,
kuriame nėra kelių į priekį, bet kuriame yra kelias namo?
O kaip su tuo putojančiu, sulaikytu, užslopintu srautu,
kuris gurga mumyse, ieškodamas kelio laukan,
kaip su ta srove, kuri paleista išvalytų lauką
ir pasodintų ten žodį?
Kaip su tais medžiais, kurie išaugs, kaip su tais vaikais,
kurie jau pasėti moteryse,
kaip su tais pažadais, kuriuos atidedam diena iš dienos,
laukdami, kada gi mokės daugiau?
Aš prašau jūsų – neišvažiuokit,
kiekgi galų gale žmogus gali suvalgyti?
Tuomet mes galėtume kokią dieną drauge nulėkt į Paryžių, Amsterdamą ar Romą,
ir atvežti saulės bei širdingumo mūsų žiemai, atvežt pilną krepšį donaldų,
tada mes galėtume groti džiazą mūsų prabangos nepažįstančiose svetainėse,
ir mes dar mokėtume šokti,
skusti bulves, o kai kurie netgi sodinti,
net ir nuilsę palei jūrą bastytis galėtume.
Kas jums tos aukso pilys ir penkiolika skirtingų vyrų, ir žmogaus vertas atlyginimas?
Vertas žmogus keliasi rytais, geria karčią kavą ir šypsos per sukąstus dantis.
Žinoma – jie yra maitos, jie vagia ir laiko mus idiotais,
reikėtų juos kažkur išsiųsti, kad lengviau alsuotų kopų krūtinė.
Bet bėgti nuo niekšų – anoks gi čia stilius,
anokia drąsa, jokia čia stiprybė.
Dar turime ko pavalgyti, kuo apsivilkti, kuo kvėpuoti,
prašau neišvažiuokit,
nes gyvenimas yra gyvenimas,
ir jis neturi garantinio talono, kurį parodytum Briuseliui,
jei buvusysis sudužo į šipulius –
„Prašau, duoki man naują!“.
Jie, aišku, ir duos, bet naujasis dainuos tik už pinigus.
Ir negalvokit, kad man neatsibodo, jog mes visuomet dainuojam,
bet gyvenimas yra gyvenamas, ir nesinori likti vienam.
Žinoma, išgyvenimas – pirminis instinktas,
bet kas gi bus su visais tais žodžiais, kurie
jūsų sulaužyti guli palėpėse, sumesti, apdulkėję,
užklijuotom burnom, įsprausti tarnaičių kambarėliuos,
prisigėrę, nulūžę pas močiutes ant kušečių.
Jie juk visi dar gyvi ir netrukus pabus ir kažką jums sakys.
Mes visi, matot, galvojom, kad nusipelnėm kažko geresnio,
dailesnio kilimo, ištikimesnio vyro.
Mes nusipelnėme to, ką turime – taip pat ir pabėgti, atverst švarų lapą,
suprasti, iki skausmo suprasti, kad medžiai neauga be šaknų,
jie šlubuoja plastmasinėm kojom.
Tu galvoji, jog esi ypatingas ir išvyksti prie Viduržemio jūros.
Tu tikrai ypatingas būtum, jei liktum čia, ir suvoktum,
kokia yra tavoji užduotis šioje kalboje, šioje žemėje, šių nedraugiškų, pavydžių, dainuojančių,
vagiančių žmonių minioje,
gali būti, kad mes tikrai tai suprastume, tą dieną, kai nustotume bėgti.
RŪKAS
Matai, tai rūkas, vaikeli, iš tiesų rūkas,
matai, tas tavo rankose tai sudrėkęs, susiglamžęs žemėlapis,
matai, tai posūkis, už kurio jau būtum patekusi į tikrą kontrolės punktą,
matai, tai tas berniukas, kuriam dabar jau nebegalėsi pažvelgti į akis,
matai, čia ruduo, čežantys lapai po kojom,
matai, čia draugai bare, ir jie nežino ką gi daryti su tavo dovanotom fotografijom,
kuriose matyti kažkoks vyriškis ant kelių priešais dvylikametę mergaitę nusmauktom kelnėm.
Matai, tai tik rūkas, vaikeli, iš tiesų rūkas, iš tiesų,
matai, tai žmonės, kurie daugiau niekada negalės žiūrėti tau į akis,
matai, tai yra žemė ir, matai, tu jau drąsiai gali tai sakyti.
Tu stovi, išaugi ir išmoksti susitvarkyti su panikos priepuoliais,
tu tampi tiltu, medžiu, tu išmoksti žiūrėt į akis,
tu bičiuliaujies su žmonėmis be kojų ir be rankų, nes tau atrodo, kad jie tave supranta,
tu rašai šitą eilėraštį, vaikeli, šimtą tūkstančių kartų,
vildamasi, kad vieną kartą jis išnyks.
Matai, tai rūkas, vaikeli, iš tiesų rūkas, iš tiesų
snarglių ir spermos srovelės, ašarų vasarų kaitos.
Ir aš tyliai išnyru miško laukymėn prie bažnyčios,
yra praėję treji devyneri metai, o tebevilkiu tas pačias treningų kelnes perpjauta juosmens guma.
Ir žmonės pasižiūri į mane, ir kai kurie taria – tai ką negi negalėjai kažkaip subtiliau
parašyt, vis tik kažkaip atsargiau, nes jei jau taip pagalvoji, sakau, nachui vaikams žinoti, kad
pasaulis ne rožių darželis, nachui, sakau, tu turi būti tokia tragiška, mums tu labiau
patikai anksčiau, kai daug gėrei, perkarai, priaugai svorio ir dulkinais su kiekvienu, kuris į
tave meiliai pasižiūrėdavo. Taip kad ateik ir gulkis po mumis.
Tai yra rūkas, vaikeli, tai tiesiog yra rūkas.
Ir aš neturiu nieko daugiau, kaip tik šitą žiauriai nudilusį ir kandų, gyslotą liežuvį bei
pirštus, kurie rašo šiuos žodžius ekrane kaip kokioje ežero akyje.
Aš einu iš miško laukan. Ir prašau jūsų, vaikeliai, jūsų, kurie savo šeimų vasarnamiuose,
svečių kambariuose, ant galinių automobilių sėdynių, savose sutuoktinių lovose, jūsų, visų lyčių
vaikeliai, kurie kažkokiose pirtyse, prisigėrę ir apsinarkašinę, jūsų, vaikeliai, kurie išgyvenote,
sakau jums, taip, tikrai, tai yra velniškai baisu, bet vis dėlto – galiausiai išeikit, prašau, laukan.
Ar gal gi palaukite, būkite sau rūpestingi.
Bet aš vis tik pradėsiu čia palengva kvėpuoti.