„Kova už mažąją mano brolio dukrelę buvo pralaimėta. Šiandien ji – didžiausias mano širdies skausmas – yra nežinia kieno rankose. Niekas nežino ir negali pasakyti, koks likimas jos laukia. Šiandien niekas negali apsaugoti bejėgio, nelaimingo, gyvenimo ir taip jau nuskriausto vaiko. Valstybės vardu jis atsidūrė pačioje nepalankiausioje jam aplinkoje“, - pristatydama savo tinklalapį rašo Kauno apygardos teismo teisėja.
Jos teigimu, puslapį internete ji buvo priversta sukurti „susidarius išskirtinėms gyvenimo aplinkybėms: įsigalėjus kraštutiniam teisiniam nihilizmui, žmogaus teisių ir laisvių pamynimui, laisvo, demokratiško žodžio cenzūrai“.
Anot N. Venckienės, jėgos, kurios labai rūpinosi, kad jos dukterėčia atsidurtų pas L. Stankūnaitę, dabar persekioja ją pačią ir bando sukurpti kaltinimus, kad ją sugniuždytų.
Kauno apygardos teismo teisėja teigia, kad ji yra raginama palikti savo darbą. Tačiau to nedarys, nes yra garbinga ir sąžininga teisėja, kuri savo asmeninio gyvenimo ir darbo srityje visuomet vadovaujasi doros, moralės ir etikos kategorijomis, niekada neėmė kyšių ir neturėjo jokių antiįstatymiškų sandorių bei ryšių.
Kreipdamasi į tautiečius N. Venckienė primena Lietuvos istoriją: sovietmetį, trėmimus į Sibirą, Sausio 13-ąją. „Susikibę rankomis, mes apgynėme savo žmogiškąjį orumą, apgynėme savo tautos laisvę. Susidūrę su brutalia prievarta, mes išstovėjome. Loreta Asanavičiūtė nepasitraukė, kai ant jos važiavo sovietų tankas. Taip kažkada, dar XIX amžiuje, nuo caro kazokų kardų nepasitraukė Kražių bažnyčios gynėjai. Jie apgynė savo šventovę ir išgelbėjo visą Lietuvą nuo pravoslavinimo“, - savo tinkalapyje rašo N. Venckienė.
Anot jos, kova už jos brolio dukrelę „buvo ir yra Lietuvos kova už tiesą, kova už valstybę be smurto ir prievartos, kova už valstybę, kurioje vaikai ir visi piliečiai būtų saugūs ir laimingi“.
Toliau ji teigia, kad iš daugelio valstybinių institucijų sklinda melas ir smurtas ir ragina pakilti tautiečius į kovą.
„Bet mes kovojome ne už tokią Lietuvą. Mums reikalinga ne emigracija – mums reikalinga mūsų Tėvynė, kurioje galėtume jaustis saugūs, kurioje mūsų teises gintų įstatymai, kurioje mus saugotų policija, o teisėsauga būtų atsakinga už savo veiksmus.
Tėvynė, kurioje mes nebūtume pažeminami, kurioje galėtume gyventi orūs, kurioje nebūtų viešai išniekinamos ne tik bendražmogiškos, krikščioniškos, bet ir tautinės vertybės. Mums reikalinga visa, kas lietuviams yra brangu - mūsų gimtoji žemė, mūsų kalba, mūsų tikėjimas. Mums reikalingi laimingi ir saugūs mūsų vaikai“, - rašo ji ir pabrėžia, kad ir kaip bebūtų, lietuviai turi mylėti Lietuvą ir kovoti už kiekvieną jos centimetrą.
„Mes neturime kur trauktis. Už mūsų – jau nieko nėra“, - teigia N. Venckienė.
Jos tinklalapyje taip pat galima rasti nuotraukų ir vaizdo įrašą, kuriame įamžintos mergaitės perdavimo mamai akimirkos, pačios N. Venckienės vadinamos vaiko pagrobimu, perskaityti jos knygą „Drąsiaus viltis - išgelbėti mergaitę", perskaityti pačios Kauno apygardos teismo teisėjos rašytus straipsnius.
Kontaktuose nurodomi jos, tetos Audronės Skučienės ir aktyvaus rėmėjo Audriaus Nako elektroninio pašto adresai.