Toks dviejų, objektyvumo siekiančių moterų poelgis bus pagirtas suprantančių ir supeiktas barikadų rentėjų.
Vaikas turi būti su motina. Tą labai gerai žinau asmeniškai ir dar geriau žinau, kaip yra atvirkščiai. Tai nereiškia, kad pasaulyje nėra blogio ir valdžios institucijoms tėvų, neatliekančių savo pareigų, atžvilgiu visiškai pagrįstai tenka priimti drastiškus sprendimus.
Manau, kad Seimo narės taip pat nežino šios painios ir tamsios istorijos visų niuansų, bet pastanga pažvelgti nešališkai šiuo metu yra svarbiausia ir reikalingiausia siekiant bent šiokios tokios tiesos. Jeigu motina myli savo vaiką, viskas atsistos į savas vėžes.
Policijos operacija, jeigu šiuo atveju tinka toks žodis, taip pat buvo savalaikė ir reikalinga. Nesmerkiu žmonių, kurie tuo piktinasi, nes ir jie reiškia meilę vaikui ir nemanau, kad jų jausmai ir maldos yra dirbtiniai. Ir vis tiek kirba klausimas: kodėl tokioje begalinėje meilės jūroje tiek daug neapykantos?
Nesileisiu į spėliojimus, nes jie kol kas bus tik druska ant žaizdos. Reikia eiti keliu, kurį pasiūlė dvi Seimo narės ir kuriam pritaria labai daug Lietuvos žmonių. Tiesa paaiškės ir esu įsitikinęs – ji bus labai paprasta. Tą žinau iš tarnybos netolimos praeities.
Yra mėginančių Klonio g. istoriją susieti su Sausio 13-ąja ir ją net kai kas pavadino kalantinėmis. Man ji asocijuojasi su kunigo R.Mikutavičiaus tragiška lemtimi, kuri iki šiol nėra objektyviai aprašyta.
Prisiminkime tą ano meto tvyrančią virš Lietuvos atmosferą. Pirmą kartą politikų lūpose pasigirdo žodis klanas, tik - skirtingai nei dabar - susiformavęs kitoje, kolekcininkų sferoje, ir neva apraizgęs beveik visus Lietuvos žymesnius žmones. Pradingęs kunigas buvo laikomas to klano auka.
Pamenu, jog operatyvininkai net nebedrįso kelti paprastos kriminalinės versijos. Viskas turėjo būti labai sudėtinga, painu ir paslaptinga. Sąmokslu buvo įtariama net bažnyčia, neva uždariusi nepaklusnų šventiką kažkokiuose viduramžių tipo vienuolynų požemiuose Lenkijoje.
Jeigu būtų galima paskelbti ano meto tariamus agentūrinius pranešimus, išvystume originalų kriminalinį folklorą. O pabaiga pasirodė esanti labai paprasta, banali ir primityvi.
Nusikaltimas galėjo būti atskleistas iškart, jei ne elementarus pareigūnų aplaidumas apžiūrint iš upės ištrauktą lavoną. Pradinė tyrimo klaida netiesiogiai pagimdė versijų, ir mūsų krašte labai pamėgtų įtarimų apie „slaptą juodą ranką“ virtinę. Beveik metus jomis kankinosi ne tik politikai, bet, ko gero, ir Lietuvos gamta.
Beje, būtent tada žiniasklaidoje pasigirdo ir teisinės sistemos kritika. Kritikų apibūdinimai beveik nesiskyrė nuo dabartinių. Visos ydos buvo siejamos su praėjusias laikais ir tikėtasi, kad stojimas į ES situaciją pakeis iš esmės.
Iš dalies kritikai buvo teisūs. Keičiantis sistemoms inercija ir aplaidumas klestėjo. Seni, įgudę, tyrėjai jautė savo atžvilgiu panieką, į daug ką paprasčiausiai pradėjo moti ranka, dirbo formaliai, jauniems trūko profesionalumo. Patirties perėmimas buvo apsunkintas politizuotų reformų.
Tačiau tuo metu ėmė formuotis ir kita blogybė, kuri kankina mūsų valstybę iki šių dienų. Tai politizuotos rezonansinės bylos. Visi jas gerai žinome. Tirti ten nebėra ką – pagrindiniai ir net šalutiniai veikėjai jose gerai žinomi. Tačiau tyrėjai taip pat gerai žino, kad teismo jos nepasieks, nes rezultatai nepatinka įtakingiems politikams.
Tai, deja, jau tampa tradicija, ir, gal būt, net sistemos dalimi, bet ji neatėjo tiesiogiai iš praeities ir nėra pasiskolinta iš ES. Mes ją susikūrėme patys. Šiuose subtiliuose klausimuose didžiausią įtaką turi ne kokie nors susigalvoti klanai ar slaptos draugijos, bet nevienadienės reikšmės politikai, kurie dėl savo ar partijos įvaizdžio gali paaukoti bet ką.
Nežinau „Garliavos istorijos“ nusikalstamų žmonių veiksmų nei pagrindinių, nei šalutinių motyvų. Intuicija sako, jog atsakymo reikia ieškoti tyrimo pradžioje. Bet kad ir koks būtų galutinis atsakymas, sukurtas įtampos, įtarinėjimų ir insinuacijų fonas dar ilgai kabos virš mūsų galvų.
Diskusijos vis labiau tolsta nuo pagrindinio objekto. Eitynėse, skirtose tarsi vaiko interesams ginti, jau aiškiai matyti politiniai priešrinkiminiai šūkiai ir tokie pasisakymai, kad netekome Lietuvos, mus valdo chunta ir dar kai kas, tiesiog tapo kasdienybe. Savaime suprantama, visa tai galima nurašyti neišvengiamam rinkiminiam politikavimui ir kiek įmanoma, nesureikšminti. Yra teigiančių, kad visa šita keista istorija po rinkimų į seimą ir pasibaigs. Manau, tai supaprastintas reikalo įsivaizdavimas.
Garliavos istorija yra susijusi ne su politika, nors jos ir sunku išvengti, bet su tikėjimu. Ne su viena ar kita religine konfesija, bet su pakankamai didelės žmonių grupės, kuriai priklauso ir menininkai, įsitikinimu, kad mergaitės mama ir jos buvę draugai yra kalti ir sugedusi teisėsauga stengiasi mirtiną nuodėmę užtušuoti ir gal net stengiamasi išsukti klane gulinčius kolegas. Jie tuo tiki, reiškia šį tikėjimą emocingai ir be jokių užuolankų apie tai aiškina visai Lietuvai.
Tai reiškinys, kuris mūsų valstybėje jau turi tam tikrą tradiciją ir nepraeina su rinkimais. Negali tokio, istorijos eigoje vis atsinaujinančio skirtingomis progomis, įsitikinimo pakeisti nei priešingi įtikinėjimai, nei intelektualios diskusijos. Į tai, mano manymu, intuityviai ir atkreipė dėmesį dvi Seimo narės, pasirinkusios ramų ir negudragalviaujantį kalbėjimą apie tikrovėje tikrai sudėtingą dalyką. Lieka tik palinkėti eiti šiuo keliu ir kitiems.