Tarp politikų, kurie nepritarė Seimo komisijos sudarymui, buvo ir konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė.
Prieš tai parlamentarė lankėsi naujame L. Stankūnaitės ir jos dukters būste.
„Lietuvos ryto” televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai” žurnalistas Edmundas Jakilaitis kalbėjosi su V. Aleknaite-Abramikiene.
– Ar, jūsų manymu, Seimui nėra ko aiškintis dėl Garliavos istorijos?
– Pirmiausia reikėtų sulaukti, ką pasakys prokurorai.
Opozicijos atstovai gana taikliai pažymėjo, kad prokuratūra buvo pirmesnė už mus – mat ji pradėjo tirti patį mergaitės perdavimo faktą ir ar nebuvo viršyti įgaliojimai.
Ir mūsų partijos taryboje, bent pirminiame variante, buvo pabrėžta, kad institucijos turi duoti aiškų atsakymą žmonėms, kuriems daug kas neaišku.
Į Seimo salę ėjau nusiteikusi beveik pritarti tai komisijai. Bet įsigilinusi į surašytus klausimus supratau, jog tie, kurie teikia tokį projektą, arba nesupranta, ką teikia, arba tyčia teikia netinkamą projektą, kad negalėtume jam pritarti.
– Iš tiesų yra ir tokių klausimų: kur šiuo metu yra mergaitė, kokie pareigūnai ją saugo?
– Jei Seime atsirastų, kas žino atsakymus į visus tuos klausimus, nebūtų saugios nei mergaitė, nei motina.
Kai mes su Seimo vicepirmininke Virginija Baltraitiene ten vykome, mano klausimas buvo: ar sužinosime, kur gyvena mergaitė?
– Kodėl būtent jums buvo patikėta ši misija?
– Labai paprasta. Todėl, kad paprašė Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Gal pirmiausia dėl to, kad dirbame Seimo komitetuose, kuriuose būtinas aukštas saugumo lygis.
Kita vertus, abi nesame piemenės, jau užauginome savo vaikus, turime gyvenimo patirties, nepuolame iš karto baisėtis, smerkti ar žavėtis.
– Kaip važiavote?
– Vykome specialiuoju transportu, kuris neturi langų. Sėdėjome dviese, priešais buvo du pareigūnai, kurie mums palaikė kompaniją.
Manau, tai gerai, nes saugomų asmenų yra toks statusas, kad apie jų buvimo vietą turi žinoti tik tie, kuriems būtinai reikia.
– Daugelis jūsų partijos kolegų dėl Garliavos istorijos yra kategoriški.
Ar jūsų požiūrį pakeitė apsilankymas naujuose L. Stankūnaitės namuose?
– Kuria prasme pakeitė? Taip, nuramino, ir gerokai nuramino, nes tas mergaitės perdavimas, net ir raminant filmuotais vaizdais iš automobilio, niekam neatrodė patraukliai.
Apsilankymas labai nuramino tuo požiūriu, kad mergaitė sveika, guvi, žvali ir visiškai nesibodi bendrauti su mama.
Pamačiau labai sumanią, netgi, sakyčiau, gudrią mergaitę, kuri iš pradžių į mus žiūrėjo įtariai. Bet pamačiusi, kad mes jos labai neatakuojame, net sutiko bendrauti, įtraukti į žaidimus.
– Kiek laiko ten buvote?
– Apie valandą. Visą laiką vienaip ar kitaip stebėjome mergaitės elgesį, nes buvo visokių dalykų prikalbėta – netgi apie galimus psichotropinius vaistus.
Bent tą dieną, tai buvo gegužės 18-oji, popietė, ji atrodė visiškai normaliai.
– Kaip duktė bendravo su mama?
– Ji visaip kibino mamą, bandė atkreipti jos dėmesį. Supratau, kad mes ten mergaitei buvome nelabai pageidaujamos, dvi svetimos tetos. Tai galiu suprasti, nes ji jau tiek prisižiūrėjusi svetimų žmonių.
– Jūs turite du vaikus. Ar jūsų, kaip mamos, moters, nuomone, L. Stankūnaitės ir jos dukters santykiai yra normalūs?
– Tarp mamos ir dukters nepastebėjau jokios įtampos. Nors L. Stankūnaitė sakė, jog jai reikės labai daug būti su dukterimi, kad ji ja patikėtų.
Pasitikėjimo ar nepasitikėjimo ženklų nematėme. Matėme normalų bendravimą. Jeigu nežinotum, kad tai slaptas butas, iš viso nesuprastum, jog yra tokia išskirtinė situacija.
Žmonės turėjo džiaugtis, kad mergaitę matėme gyvą, sveiką, guvią. Bet kažkodėl dalis jų labai supyko dėl to, ką mes ten savo akimis matėme.
– Turbūt ne dėl to, ką pamatėte, o ką pasakėte.
– Galbūt jie mumis nepasitiki? Bet čia aš nieko negaliu padaryti. Daviau Seime priesaiką, esu katalikė, kiekvieną sekmadienį priimu komuniją. Todėl manau, kad komunija nėra šiaip duonos gabalėlis.
Mane labai jaudina visų šių įvykių kontekstas, nes dažnai susidaro įspūdis, kad kažkas labai nori pasinaudoti ta įtampa ir visuomenės nerimu.
– Kažkas? Tarp jų – ir jūsų partija.
– Mano partija, matyt, ne – galbūt kai kurie Seimo nariai.
Pirminis rezoliucijos variantas buvo labiau subalansuotas ir jis man patiko tuo, kad buvo bandoma tarsi sutaikyti abi visuomenės puses.
Vytauto Landsbergio, aišku, visai kitokia pozicija ir kadangi jis yra nusipelnęs žmogus tiek Lietuvai, tiek partijai, niekas nedrįso labai prieštarauti.
– Kaip manote, kodėl susidarė tokia situacija, supriešinusi visuomenę?
– Manau, todėl, kad kažkada Kauno policija ir Vilniaus prokurorai nepadarė savo darbo.
Labai gerai prisimenu, kai Drąsius Kedys, dar būdamas gyvas, išsiuntinėjo tą savo filmuotą medžiagą su mergaite. Tada klausiau kai kurių pareigūnų, dabar jau jų nebematau: kodėl taip yra, kodėl jūs netiriate? Mačiau tiktai nepatenkintą žvilgsnį – atsirado Seimo narė, kišasi ne į savo reikalus.
Jeigu tada viskas būtų buvę padaryta, visuomenė jau seniai būtų gavusi atsakymus ir nusiraminusi.
Norom nenorom kyla mintis, jog kai kam buvo labai patogu ištempti tą bylą, tą visą istoriją taip ilgai, kad ji savo maksimalia faze sutaptų su rinkimų laikotarpiu.