Žvelgiant į susitikimo rezultatus nekyla daug abejonių, kad jis buvo tikrai sėkmingas Lietuvai. Mūsų šalies diplomatija iš esmės pasiekė viską, ką šiame forume norėjo pasiekti, o gal net daugiau.
Daug kartotis apie laimėjimus tikriausiai neverta – apie juos šią savaitę kalbėta nekart. Todėl tik trumpai priminsiu, jog NATO pritarė, kad būtų tęsiama oro policijos misija Baltijos šalyse.
Baigiamajame susitikimo dokumente taip pat įtvirtinta parama Vilniuje įkurtam energetinio saugumo centrui. NATO įsipareigojo ir kelti klausimus Rusijai dėl Baltijos šalims nerimą keliančio karinių pajėgumų didinimo Kaliningrado srityje.
Galiausiai patvirtinta, kad kuriamas NATO raketinės gynybos skydas bus nedalomas – jis saugos ir Baltijos šalis. Jokių nuolaidų, dėl kurių anksčiau pagrįstai ar nepagrįstai nerimavo Lietuvos politikai ir diplomatai, Rusijai šiuo klausimu nepadaryta.
Taigi, atrodytų, galima džiaugtis. Bet Čikagoje dar kartą atsiskleidė ir viena rimta dabartinės Lietuvos diplomatijos – tiksliau turbūt reikėtų sakyti D. Grybauskaitės užsienio politikos – liga.
Gerai žinomas šūkis, kad „įvaizdis yra viskas”, Lietuvoje pastaraisiais metais vis dažniau taikomas ir diplomatijai.
Komiškiausias įvaizdžio ir realaus turinio priešpriešos pavyzdys Čikagoje buvo Lietuvoje Prezidentūros plačiai išreklamuotas tariamas trijų Baltijos valstybių lyderių susitikimas su JAV vadovu B.Obama.
Mat iš tiesų to, kas ne tik diplomatų, bet ir paprastų žmonių kalba reikštų susitikimą ir kokį nors rimtesnį pokalbį, Čikagoje nebuvo. JAV prezidentas prie trijų Baltijos šalių lyderių stabtelėjo tik nusifotografuoti.
Žinoma, per tas kelias minutes spėta pasikeisti ir keliomis frazėmis, tačiau vadinti to susitikimu diplomatinėje praktikoje tikrai neįprasta.
Todėl neverta piktintis latviais, kurie dar prieš tą fotosesiją su B.Obama paskelbė, kad joks Baltijos šalių susitikimas su B.Obama darbotvarkėje nenumatytas, o bendra nuotrauka negali būti vadinama susitikimu.
Nereikia ir guostis, kad būtent latviai padėtį vertina klaidingai. Po fotosesijos su B.Obama žinią apie tariamai vykusį kažkokį trijų Baltijos šalių lyderių susitikimą su JAV vadovu oficialiai paneigė ir Estijos atstovai. Jiems tai – taip pat tik oficiali fotografija su susitikimo šeimininku.
Todėl netenka stebėtis, kad ne tik latviams, bet ir estams tokia „susitikimo su B.Obama” reklama tapo puikia pašaipų iš Lietuvos ir jos vadovės tema.
Tačiau ne tai svarbiausia. Daug svarbiau, kad tokie „įvaizdžio žaidimai” D.Grybauskaitės vizito Jungtinėse Valstijose metu tikrai neapsiribojo vien šiuo komišku epizodu.
Dar prieš tariamą susitikimą su B.Obama Lietuvos vadovė šalies žmonėms pabandė įteigti, kad būtent jos pastangomis JAV lyderis pakeitė savo poziciją esminiais mūsų šaliai klausimais.
„Teko šiek tiek ir paprieštarauti, ir pakovoti jau Lisabonoje. Ne visada tai man kainavo labai lengvus santykius, bet aš labai džiaugiuosi, kad pagaliau mūsų ir mano pastangas vainikavo tai, jog Jungtinės Valstijos ir pats prezidentas B.Obama labai aiškiai formuluoja, labai aiškiai palaiko mūsų nuomonę dėl priešraketinės gynybos, dėl oro policijos ir energetinio saugumo”, – aiškino prezidentė.
Nesunku nuspėti, jog D.Grybauskaitė taip bandė atsakyti į Lietuvoje jau senokai aptarinėjamą jos tikrą ar tariamą priešiškumą JAV. Suprask, tai nebuvo priešiškumas – tik kova dėl Lietuvos interesų, kurią vainikavo sėkmė.
Dėl to, kiek pagrįsti tokie Lietuvos vadovės teiginiai, šį kartą nesiginčysiu. Bet negalima nepastebėti kitko. Toks Lietuvos vidaus auditorijai skirtas pareiškimas diplomatijoje vertinamas mažų mažiausiai kaip nemandagus bandymas teigti, kad D.Grybauskaitė esą privertė B.Obamą suprasti savo klaidas.
Bet ir tai dar būtų pusė bėdos. Kitas to paties vizito JAV metu viešai paskelbtas D.Grybauskaitės pareiškimas jau įžiebė naują žodžių karą su Lenkija.
Lietuvos prezidentė, vertindama santykius su kaimyne, pareiškė, esą Varšuva pasirinko draugystę su Rusija, o mūsų šalis, kaip ir kitos mažos valstybės, esą paverstos atpirkimo ožiais. Neabejotina, kad šie teiginiai taip pat skirti Lietuvos vidaus auditorijai, kurios nemažai daliai jie patiko.
Tačiau užsienio politikos srityje šis pareiškimas reiškia tik žalą pačiai Lietuvai. Nebent manytume, kad žodžių karas su Lenkija dabar ir yra mūsų tikslas, nes Lenkijos užsienio reikalų ministerija D.Grybauskaitės žodžių pro ausis nepraleido.
Varšuva ne tik pareiškė, kad taip mūsų šalies vadovė apsunkina santykius su Lenkija.
Pasauliui dar kartą priminta, kad Lietuva pati neskiria pakankamai lėšų gynybai, o jos oro erdvę šiuo metu saugo būtent Lenkijos naikintuvai.
Reikia pripažinti, kad tokie argumentai tarptautinėje arenoje skamba daug įtikinamiau negu D.Grybauskaitės kaltinimai Lenkijai. Todėl jei taip Lietuvos vadovė siekė dar vieno žodžių mūšio, jis liko pralaimėtas.
O jei panašios kovos pradedamos ar bet kokių kitokių veiksmų užsienio politikos srityje imamasi tik dėl prezidentės įvaizdžio Lietuvoje užgaidų, tenka pripažinti vis ryškėjančią diplomatijos ligą.