Panevėžiečio šiltnamyje - įspūdingas vynuogių derlius

Gegužės mėnuo A. Narbutui – ne tik darbų įkarštis, bet ir karščiausias prekybos sodinukais metas. Pavasarį žemdirbių turguje kasdien prekiaujantis ūkininkas stebisi, jog šiemet žmonės jų pirko tiek daug, tarsi jokios krizės nebūtų. O gal krizė ir yra pagrindinė priežastis, privertusi žmones kuo daugiau vaisių, uogų užsiauginti savo sodybų, sodų ir ūkių sklypuose, kad nereikėtų pirkti, svarsto pašnekovas.

Vis labiau išprusę mūsų žmonės nori valgyti šviežius, kuo mažiau chemiškai apdorotus vaisius ir uogas. O kad iš tiesų būtent tokius ir valgysi, gali būti tikras tik pats jų užsiauginęs, matyt, tokia filosofija vadovaujasi vaismedžių, riešutmedžių ir uogakrūmių pirkėjai.

Šiemet buvo labai populiarūs A. Narbuto išauginti persikų, abrikosų, trešnių medeliai, vynmedžių sodinukai. Jų urmu pirkti ir įsigyti augalų akučių skiepams buvo atvažiavę sodininkai iš Žagarės ir iš kitų Lietuvos rajonų.

Beje, šiemet, anot A. Narbuto, Lietuvoje tikėtis gero persikų ir abrikosų derliaus neverta. Šiuos augalus „apgavo“ gana šiltas šių metų sausis – šilumamėgiai medeliai ne laiku pradėjo vegetuoti.

Skanios vynuogės iš šiltnamio

„Daug kas netiki, kad galima šiltnamiuose užauginti skanių vynuogių. O aš užauginu, tuo galėsite įsitikinti rudenį“, – pažada Alfonsas.

4,5 a ploto šiltnamyje jis augina 60 rūšių apie 100 vynmedžių. Pernai nuo vieno šiltnamyje auginamo vynmedžio A. Narbutas nuėmė iki 15 kg uogų derliaus.

Pasak A. Narbuto, Lietuvoje visiškai neverta auginti mūsų klimatui netinkamų itališkų vynuogių rūšių – jas užpuola miltligė, taip pat šaknų ligos, sunaikinančios vynmedžius. O rinktis reikėtų atsparias ligoms ir nebijančias šalčių moldaviškas, rusiškas, latviškas, lietuviškas vynuoges.

„Lietuvoje apsimoka auginti tik vynuoges, ištveriančias 30 laipsnių šaltį“, – pataria sodininkas. Vynuogėms pražūtingas ir karštas, drėgnas oras. Joms patinka skurdi, smėlinga žemė. Ūkininkai, sumanę pasisodinti vynuogių, joms galėtų atiduoti prasčiausias savo žemes.

Kad vynuogės gerai derėtų, jas reikia genėti. „O kas išmokė žmones genėti vynuoges?“ – intriguojantį klausimą užduoda panevėžietis. Ir pats atsako papasakodamas labai įtikinamą anekdotinę istoriją.

Kartą senų senovėje vynuogyno šeimininkas prie vieno vynmedžio pririšo savo asilą. Gyvulys apgraužė vynmedį. Po kurio laiko žmogus pastebėjo, jog apgraužtoji vynuogė duoda daugiau vaisių. Nuo tol pradėjo genėti ir kitus savo vynuogyno vynmedžius.

Taigi išeina, jog vynuoges genėti „išmokė“ asilas.

Sovietmečiu dirbęs statybose, A. Narbutas laisvalaikiu pradėjo domėtis, auginti ir kolekcionuoti vynuoges. Jį žavėjo šis pietų kraštų augalas. Pats vynuogių veislių neišvedinėjo, tačiau domėjosi, bandė auginti įvairių veislių vynuogių sodinukus, ieškodamas tinkamiausių mūsų klimatui – atspariausių šalčiams ir ligoms.

Pasak A. Narbuto, Juodupėje (Rokiškio r.) gyvenęs A. Gailiūnas išvedė apie 100 vynuogių veislių, tinkamų auginti Lietuvos klimato sąlygomis. Kai kurias iš A. Gailiūno išvestų geriausių veislių augina ir Alfonsas. Pavyzdžiui, vynmedį „Liepsna“ – derlingą vynuogę, vedančią vidutinio didumo raudonų uogų kekes, turinčias žemuogių skonio, sunokstančias rugpjūčio pabaigoje; vynmedį ‘Juodupė‘ – pačią ankstyviausią lietuvišką vynuogių rūšį, rugpjūtį sunokinančią mėlynas vidutinio didumo labai skanias uogas.

„Labai atspari ligoms, todėl ją galima užauginti ekologiškai, yra ‘Šešupė‘. Jos mėlynos uogos ir kekės vidutinio didumo. Tai labai derlinga vynuogė, sunokstanti rugsėjo pradžioje“, – pasakoja sodininkas.

Pasak jo, rusai yra išvedę daug gerų mūsų klimatui tinkamų vynuogių rūšių. Itin vertinga rusiška vynuogė „Preobraženie“. Jos kekės stambios – nuo 0,7–1,5 kg, rožinės spalvos uogos ovalios pailgos formos, didelės (12–18 g), mėsingos ir sultingos, vidutinio storumo odele. Ištveria iki 23 laipsnių šaltį, todėl geriau auginti šiltnamyje.

Labai derlinga veislė „Vostorg“. Jos didelės mėlynos uogos sunoksta rugsėjo pradžioje. Auginant šiltnamyje kekės pasiekia iki 2 kg.

„Taliman“ – taip pat tinkama auginti šiltnamyje arba prie pietinės sienos. Labai derlinga, atspari ligoms bei šalčiams, sunoksta tik rugsėjo pabaigoje, didelės – iki 25 g – uogos ilgai išsilaiko nenuskintos. Kekių svoris siekia apie 1 kg. „Rusbol“ – besėklė, labai derlinga, ankstyva ir labai skani vynuogė, tinkama ir džiovinti.„Kiš–miš“ – besėklės, vėlyvo sunokimo, derlingos didelėmis kekėmis vynuogės. Jų uogos nedidelės, bet labai saldžios. Iš jų gali būti gaminamas puikus džemas. Taip pat geriau auginti šiltnamyje.

Pasak A. Narbuto, nuolat išvedamos naujos puikios vynuogių veislės.

Iš tokių yra: „Agat donskoj“ – derlinga, mėlyna vynuogė didelėmis kekėmis ir uogomis, sunoksta rugsėjo pradžioje; „Viktoria“ – hibridinė, atspari ligoms ir nebijanti šalčių, malonaus skonio, plona odele, derlinga, didelėmis kekėmis bei uogomis, raudona, sunoksta rugsėjo pradžioje. Tai viena skaniausių vynuogių.

Šį pavasarį vienas didžiausių A. Narbuto darbų buvo turimus motininius augalus, metų metus atlaikiusius šaltas Lietuvos žiemas ir atsparius ligoms, padauginti. Į juoda plėvele užklotas lysves susmaigstyti vynmedžių stiebų „pagaliukai“ per vasarą turėtų įsišaknyti ir sulapoti. Rudenį juos sodininkas parduos kaip jaunus vynuogių sodinukus.

Be vynuogių, A. Narbutui patinka ir riešutmedžiai, abrikosai, persikai. Savo ūkyje jis turi įveisęs 1 ha užimantį riešutyną. Jame auga graikiniai riešutmedžiai, raudonlapiai lazdynai. Apie 2 ha lauke auga trešnių, slyvų, obelų, persikų ir abrikosų medeliai.

A. Narbutas yra vienas iš daugybės Nepriklausomos Lietuvos ūkininkų, pradėjusių ūkininkauti tėvų, senelių ar giminaičių atgautoje žemėje.

Nedidelį, vos 7 ha ūkelį netoli Panevėžio 2000 metais A. Narbutas įkūrė buvusioje savo dėdės žemėje. Tremtį Sibire išgyvenęs, savo Tėvynės patriotas dėdė, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, buvo nusiteikęs idealistiškai – jis norėjo visą 1992 metais atgautą savo žemę padovanoti Lietuvos valstybei.

Sūnėnas šiaip taip išprašė dėdės parduoti jam lopinėlį tos žemės. Joje kažkada stovėjo namai, ten gimė Alfonsas ir augo iki 16 metų, kai dėdė buvo tremtyje. Tad A. Narbutui šis sklypas yra ne šiaip niekuo neišsiskiriantis iš Panevėžio lygumų peizažas, o brangi gimtinė. Čia triūsdamas, dažniausiai vienas, jis jaučia gyvenimo pilnatvę.

„Užsidaryti tarp keturių sienų negalėčiau. Žinoma, kiek galėsiu dar dirbti, nuo Dievo priklauso“, – sako natūrinio ūkio savininkas, apie savo metus nenorintis kalbėti, tačiau davęs suprasti, jog pensinio amžiaus jau sulaukė.

A. Narbutas siūlo į jo ūkį atvykti dar po penkerių metų. Tada čia turėtų jau būti užveista 60 a šilauogių plantacija ir vynuogynas po atviru dangumi.