Lietuvos valdžia šito neleido, nors gal vėliau ir bus pakeista nuomonė. Tik šį kartą noriu pakalbėti ne apie tai, kodėl leido ar neleido, o apie tai, ko mes tikimės iš savo valdžios.
Lietuvoje (kaip ir daugelyje šalių) yra duomenų apsaugos reikalavimai. Geri ar nelabai? Čia gal būtų didesnio straipsnio tema, bet pasakysiu, kad turbūt nelabai efektyvūs. Mat telefono sukčiai net iš belangių nesunkiai gauna duomenis ne tik apie jūsų vardą, pavardę, asmens kodą ir adresą, bet ir visus giminystės ryšius.
Valdiškos duomenų bazės, suvarytos į kompaktines plokšteles, sako, turguje siūlomos už pora šimtų litų (nenuostabu: net ir saugiausius kompiuterius prižiūri gyvi žmonės, ir turbūt nemažai tokių, kurie neatsispiria pagundai visų pirma nusikopijuoti ką nors sau, o paskui gal net ir pasidalinti su kitais smalsuoliais).
Nebūtina net būti sukčiumi. Prieš keliolika metų viena Lietuvos įstaiga – gana senamadiška, bet mokėjusi man honorarus, todėl neminėsiu jos pavadinimo ir nesakysiu, kad jos adresas Konarskio gatvėje – buvo suglumusi, kad mano sąskaita Lietuvoje buvo mažame, neseniai įsikūrusiame banke, į kurį seno kirpimo buhalterės pinigų siuntinėti nemokėjo. Kas ten buvo sunkaus, jos nepaaiškino, bet tiesiog pavedimai joms nepavykdavo, ir tiek.
Moterytės-apskaitininkės, nebandžiusios manęs užsieniuose susirasti, tąsyk parodė sumanumą: apskambinusios drauges, dirbančias kituose, labiau pažįstamuose bankuose, padiktavo ten mano asmens kodą, ir viename iš jų rado dar vieną užmirštą sąskaitą mano vardu (kažkada atidaryta rubliniams indėliams atstatyti), į kurią palaimingai ir pervedė visus pinigus. Aš apie tai sužinojau tik po gero pusmečio, kai pasiklausiau, kur mano honorarai. Buhalterės (kaip ir jų draugės bankuose) aiškiai net nesuvokė kažką blogai padariusios. O jūs čia kalbate apie namų fotografavimą kaip apie grėsmę privatumui. Nejuokinkit.
Dabar, kai skaitote šį straipsnį, Lietuvoje turbūt yra keliasdešimt žmonių, kurie gali lengvai (nors ir ne visai teisėtai) paspausti kelis mygtukus ir pamatyti, kiek pinigų turite sąskaitoje, kurioje degalinėje dažniausiai degalus perkate ir kiek kainavo anais metais jūsų krūtų pasididinimo operacija (jei didinotės krūtis – jei ne, tada atsiprašau). Jei pasistengtų, dar galėtų paskambinti kokiai draugei į tą plastinės chirurgijos kliniką ir sužinoti, nuo kokio dydžio iki kokio krūtys buvo padidintos, ir ar esate bendraujant mielo būdo, ar bjauraus.
Tai va, įstatymas gali būti neefektyvus, tačiau jei yra įstaiga, prižiūrinti duomenų apsaugą, aš esu labai patenkintas, kad ji atlieka savo darbą, o neapsiriboja tik tuo, kad tarnybos metu spjaudytų, gaudytų ir dar skaitytų internete paskalas. Kaip jie atlieka savo darbą? Pagal savo supratimą, ir pagal tuos įstatymus, kuriuos jai sumeistravo mūsų visų išrinkti atstovai – lemputes sukiojantys, per greitai vairuojantys, dainuojantys ir Klonio gatvėje prakalbas sakantys.
Galų gale, jei valstybės įstaigai davėme teisę spręsti, tai turime pripažinti, kad kartais ji nuspręs ne taip, kaip mums patinka. Nes, galų gale, toks jos darbas. Nebent kiekvieną sykį pradėsime išvedžioti apie „žmogiškumo teismus“, „sąžinės įstatymą“ ir panašius įtaigiai skambančius, bet labai neapčiuopiamus dalykus, kurie gali užkloti, kaip garsioji psichotropinė antklodė, jei prarasi budrumą.
Maža to, aš puikiai įsivaizduoju, kad bendrovei „Google“ pradėjus fotografuoti Lietuvos namus, pakils kaip juodvarniai iš savo gūžtų amžinai nepatenkinti, įžeisti ir įniršę piliečiai, kurie kaltins valdžią nesugebėjimu apginti mūsų visų nuo užsieniečių savivalės, ir grūmodami žadės „prisiteisti Strasbūre milijonines kompensacijas“.
Kaip jau yra buvę kai kuriose kitose šalyse, kas nors pamatys savo vyrą nufotografuotą šeštą valandą ryto išeinantį iš meilužės namų (kai jis sakė, kad buvo su bendradarbiais žvejoti – taip toli girioje, kur telefono ryšio nėra), dar kas nors suskaičiuos prie svetimo namo sustatytus automobilius ir rašys skundus mokesčių inspekcijai, dar kiti sakys, kad dabar nufotografuotą namą pamatys vagys ir ateis vogti, nes languose brangios užuolaidos. Liks kalti tie, kas „leido amerikiečiams fotografuoti“.
Todėl visiškai nesiruošiu kaltinti valdžios žmonių kietakaktiškumu. Kaip ir daug kur, šalyse, kurias mes vadiname normaliomis (žinote, kaip sakoma: „normalioje šalyje toks dalykas nebūtų įsivaizduojamas“) duomenų apsauga dažniau yra apsauga pačių savęs, kad neapkaltintų netinkamu duomenų saugojimu.
Štai, pavyzdžiui, man anksčiau priklausęs tamsiai mėlynas automobilis BMW su stoglangiu, paliktas stovėjimo aikštelėje, nes prie namų iš vakaro nebuvo vietos. Kuris buvo mano namas, nesakysiu (nes dar pavydėsit, važiuosit ten fotografuotis ir trukdysit gyventojams). Tai viešai prieinama „Google“ nuotrauka iš tų laikų, kai dar gyvenau Anglijoje. Įdomu? Turininga informacija? Kam nors gali pakenkti?
Mano įsitikinimu, nuotraukų poveikis privatumui yra visiškai nežymus. Ypač Lietuvoje, kur trijuose sostinės prekybose centruose galima per savaitgalį pamatyti pusę visų ekrano įžymybių (likusios bus prie jūros arba sodybose), apžiūrėti, su kuo jie vaikšto, ką perka ir net paklausyti, ką jie kalba telefonu (dažniausiai jie sako „tai kiek grietinės paimti?“). Pamatę jų namo vaizdą internete, ir išdžiaustytus kieme skalbinius, daug nesužinosite.
Nedrįsčiau ir tvirtinti, kad Lietuvai iškart nesutikus fotografuoti savo gatvių, bemat tapome provincija ir užkampiu, kurio užsieniečiai pradės baidytis. Su turizmu tai menkai susiję, nors, žinoma, kiekvienas paminėjimas ir parodymas mums tikriausiai padeda: blogiausia būti šalimi, kurios niekas nežino.
Antra vertus, čia galbūt galėtų būti dar vienas šalies rinkodaros įrankis: šūkis „Lietuva. Mes tokie ypatingi, kad net savo namų internete už dyką nerodome. Atvykite pasižiūrėti.“