Tačiau viešųjų ryšių specialistai mano, kad tiek D. Kedžio šalininkų, tiek įstatymus gerbiančių piliečių kalbėjimas spurda tuose pačiuose, minios paspęstuose spąstuose. Šis procesas gali baigtis didžiule Lietuvos valstybės nelaime.
Protą nugali emocijos
D. Kedžio ir Neringos Venckienės šalininkų eitynės šeštadienį Vilniuje dar kartą parodė, kad minia labai toli nuo krikščioniškųjų vertybių, nors vienas jos vedlių, Jonas Varkala, yra buvęs kunigas.
Garliavoje nuo motinos L. Stankūnaitės mergaitę saugoję N. Venckienės šalininkai dažnai meldžiasi, bet tai netrukdo garbinti dviejų žmonių nužudymu įtariamo D. Kedžio, jo dukros motinai grasinti susidorojimu, protesto eitynių metu su jų nuomone nesutinkančius žmones išvadinti parazitais ir pedofilais.
Minios retorika stebėtinai greitai persiduoda Seimo nariams, kuriuos jų statusas įpareigoja būti atsakingiems už valstybės likimą, vadovautis įstatymu ir sveiku protu, o ne iracionaliomis emocijomis.
„Žmonių tarpusavio bendravimo taisyklės ir minios elgesys tarpusavyje neturi nieko bendro. Pavyzdžiui, atskirai paimti protingus žmones patalpoje kilus gaisrui apima panika, jie trypia vienas kitą. Proto balsas minioje nieko nereiškia, tik instinktai ir emocijos“, – pastebėjo komunikacijų agentūros direktorius Kristinas Taukačikas.
Politikams - populistinė korta
Viešųjų ryšių specialistas mano, kad ir valstybininkai žaidžia pagal minios žaidimo taisykles – bandydami apginti savo įsitikinimų erdvę, jie nenori matyti, kad D. Kedžio šalininkai iš dalies teisūs, kalbėdami apie teisinės sistemos atotrūkį nuo žmonių, jos uždarumą ir korupcijos apraiškas.
„Visuomenę supriešinusi Garliavos istorija traiško žmonių likimus. Labiausiai nukenčia mergaitė, tiesa apie ją mažai kam rūpi, jos istorija nusivylusiai visuomenės daliai tapo tarsi pretekstas išlieti savo skausmą ir pyktį dėl patirtų neteisybių“, – sakė K. Taukačikas.
Jis pripažino, kad D. Kedžio šalininkai šiuo metu yra pranašesni, kovodami su teisinę sistemą palaikančiais priešininkais: violetiniai naudoja emocinio poveikio priemones, kurie ekonominės krizės ir politinių skandalų iškankintus žmones įtikina labiau, nei tarsi protingi, faktais pagrįsti argumentai. Inteligentiški pašnekesiai mažai kam įdomūs.
Niekuo ypatingu šią kadenciją nepasižymėję Seimo nariai, artėjant rinkimams, iš paskutiniųjų bando sužaisti populistine korta. Ir visai nesvarbu, kad kai kurie tai daro negrabiai, net juokingai.
Pavyzdžiui, praėjusį penktadienį, protestuodamas prieš Seime sudarytą laikinąją komisiją, kuri svarstys prokurorų prašymą iš N. Venckienės atimti neliečiamybę, Rytas Kupčinskas per spaudos konferenciją net nesugebėjo normaliai perskaityti savo paties rašyto kreipimosi į tautą. Seimo narys mikčiojo, tik iš kelių kartų jam pavyko perskaityti ilgesnius nei iš penkių raidžių sudarytus žodžius.
Abiems pusėms būtina keistis
Sklandūs argumentai tapo beverčiai prieš kunkuliuojančias emocijas, faktinė tiesa bejėgė prieš visuotinę protų sumaištį. Net jei pedofilijos byla ir būtų nuodugniai ištirta, pasitikėjimo valstybe krizės ji neišspręs.
Pavyzdžiui, galima pirštu baksnoti į dokumentus, rodančius, kad dar prasidėjus pedofilijos istorijai D. Kedys griežtai atmetė Kauno apylinkės prokuratūros prašymą leisti ištirti jo dukrą neutralioje aplinkoje, Vaiko raidos centre, Vilniuje.
Jokiam Kedžių ir Venckų ši aplinkybė nesukels abejonių, kad čia kažkas netvarkoj. Jam daug priimtiniau tikėti N. Venckienės aplinkos versijai, esą trečiaeilis politikas ir vidutinis verslininkas Andrius Ūsas buvo toks galingas, kad laikė už gerklės visas valstybės institucijas, nuo vaiko apsaugos tarnybų iki Generalinės prokuratūros ir Vyriausybės.
Ką daryti, kad užsimegztų nors menkiausias dialogas tarp kritiškai mąstančios visuomenės dalies ir violetine vėliava mosuojančios minios, kurią kursto savanaudiškų tikslų siekiantys politikai?
„Reikia keisti žaidimo taisykles. Valstybės šalininkai turi ne atsimušinėti argumentais, o realiai veikti, keisti dabartinę teisėtvarką taip, kad visuomenė galėtų aktyviau dalyvauti teisėsaugos sistemos erdvėje.
Kita pusė turėtų apmalšinti įkarštį ir liautis tąsyti vaiką. Labai gerai, kad ji pagaliau dingo iš viešosios erdvės. Apskritai, būtina parengti teisinę reformą iš esmės, net ne D. Kedžio istorijos kontekste“, – kalbėjo K. Taukačikas.