Vilniaus gyventojai nėra nutolę nuo gamtos, jiems svarbi supanti aplinka.
Net pjaunant sutrešusį medį būtinai atsiras jo gynėjų.
O jei ant didelio medžio šakos užsikabaros katinas, vilniečiai aukštalipiui neduos ramybės.
Tačiau I. Gylį stebina tai, kad rūpindamiesi aplinka vilniečiai nesirūpina savimi, savo saugumu. Jiems nusispjauti, kad viršuje dirba aukštalipiai, kad vaikščioti toje zonoje pavojinga.
– Per trumpą laiką iš medžio teko kelti antrą katę. Kai tokių darbų vis dažniau atsisako ugniagesiai gelbėtojai, gal tai taps nauja aukštalipių paslauga? – paklausė I. Gylio „Sostinė”.
– Prisipažinsiu, kačių nelabai mėgstu, bet kartais jas tenka kelti iš medžių. Iš tokio darbo verslo nesukursi, bet negaliu atsisakyti, kai padėti prašo skurdžiau gyvenantys, vyresnio amžiaus vilniečiai.
Vienas katinas, kurį neseniai teko nukrapštyti, buvo baisus neklaužada ir labai smirdėjo. Matyt, iš baimės. Apskritai manau, kad kačių mieste yra per daug.
Beje, bėda ne vien į medžius įlipusios katės. Žmonės prašo pagalbos, kai ima bėgti vanduo per stogą, žiemą nutįsta varvekliai.
Kai matau susirūpinusius žmones, negaliu jiems atsakyti. Be to, malonu matyti staiga nušvitusį veidą, kai padarai darbą.
Atlikus darbą žmogus paklausia, kiek reikia mokėti. Paprastai atsakau, kad jis turi pasižadėti padaryti gerą darbą. Nesvarbu kam – kitam žmogui ar miestui. O kol kas jis ta prasme lieka mano skolininkas.
Neslėpsiu, kad atsidėkodami vilniečiai kartais mėgina įbrukti butelį alkoholio. Tenka aiškinti, kad jo nevartoju.
– Ar remontuojant pastatus, valant langus, genint medžius sulaukiate iš gyventojų pasiūlymų išgerti kavos, papietauti?
– Dažniau mūsų užsakovai yra juridiniai asmenys. Iš jų sulaukiame pasiūlymų bent jau išgerti kavos. O pas paprastus gyventojus kone visada darbas prasideda nuo kavos gėrimo ritualo.
Vilniečiai ne tik vaišingi, bet ir labai domisi, ką mes darome. Ir kiekvienas būtinai papasakoja savo gyvenimo istoriją, susijusią su aukščiu.
Pavyzdžiui, kaip buvo įlipęs į medį ar įkritęs į šulinį. Pasiūlau kitą kartą panašiai nesielgti. Juk tam yra aukštalipiai.
– Turbūt sunkiausias darbas – nupjauti sutrešusį medį? Juk susirenka gamtos mėgėjai ir ima auklėti pjovėjus?
– Sveikintina, kad mieste yra gamtos mėgėjų. Tai rodo, kad žmonės nėra abejingi juos supančiai aplinkai.
Jei medžius pjaunu ar geniu privačiose valdose, jų savininkai būna pasirūpinę leidimais. Gamtos mėgėjams pamojuoju dokumentais ir ilgų diskusijų nekyla.
Jei kyla problemų, pasiūlau kviesti policiją. Kita vertus, gerai, kad gyventojai ateina prašyti, jog nepjautume medžio. Aš ir pats kartais stengiuosi žmones atkalbėti nuo sumanymo pjauti ar genėti medį.
Bet jei matau, kad medis virs ar lūš, gamtos mėgėjams sakau: „Jeigu jūs pasirašysite, kad nieko bloga nenutiks, jo nepjausiu.” Dažniausiai praeina noras ginčytis. Niekas nenori prisiimti atsakomybės.
Vilnius – žalias miestas, bet jame daug pavojų keliančių medžių. Po kiekvieno škvalo randame po du ar tris šakų, kamienų sumaitotus automobilius.
Gaila, kad savivaldybė neskiria pakankamai pinigų želdynams prižiūrėti.
Prisiminkime kaštonus. Kiek kalbėta, kad juos puola kenkėjai. Pernai mėginome kaštonus M.K.Čiurlionio gatvėje nupurkšti chemikalu „Permetron”. Įsitikinome, kad jis puikiausiai naikina kaštonus puolančias keršąsias kandeles. Bet šiemet tai niekam nerūpi. Juk kaip tik dabar, peržydėjus kaštonams, reikėtų juos pradėti gelbėti.
Tad lieka tikėtis, kad keršąsias kandeles išnaikins kiti kenkėjai. Yra tokia teorija. Manoma, kad iš Prancūzijos atkeliauja vabalai, naikinantys parazitus, kurie puola kaštonus.
– Į kurį pastatą įkopus atsivėrusi Vilniaus panorama privertė aiktelėti?
– Vilniuje visur gražu. Dieną gražesnė panorama nuo vieno pastato stogo, naktį – nuo kito.
Nuvažiavęs į Etnokosmologijos muziejų Molėtų rajone užkopiu ant kupolo ir 10–15 minučių pasėdžiu, nusiraminu. Tai fantastiška vieta.
Vilniuje tai neįmanoma. Juk miestas – tai skruzdėlynas.
Užkopkime į bet kurį aukštą pastatą. Ten beveik nėra paukščių. Ant dangoraižių vien tik varnos tupia.
Anksčiau niekaip nesuprasdavau, iš kur ten atsiranda žuvų galvų, visokių šiukšlių. O šiaip ant bet kurio dangoraižio – tik košiantis vėjas ir iš apačios sklindantis triukšmas. Kas kita ten, muziejuje. Ten ir paukščiai, ir ežerai, ir vėjas.
Arba Klaipėda. Nors uostamiesčio reljefas lygus, nuobodus, bet ten yra jūra. Mes, vilniečiai, dėl jos išprotėję.
Vilnius gali pasigirti kalvomis, daubomis. Jos formuoja labai gražų miesto vaizdą. Teko dirbti Rygoje, Malmėje. Man šie miestai panašūs į stalą. Užlipi ant pastato ir aplinkui vien stogai, stogai. Nei kalvos, nei įdubos.
Vilnius – puikus miestas ir aukštalipiams dirbti. Kalvos užstoja nuo vėjo. Aišku, to nepasakysi apie Didlaukio ar kitą gatvę, kuri yra aukščiau.
– Koks buvo didžiausias aukštis, kuriame teko atlikti darbus?
– Aukštis mums nėra svarbus dalykas. Svarbiau yra patys darbai. Galima 150 metrų aukštyje įsukti du varžtus ir pakilus tik 20 metrų atlikti montavimo darbus, naudojant kelias tonas sveriantį metalo luitą. Be abejo, pastarasis darbas bus sudėtingesnis. Jam tenka pasitelkti visas savo žinias ir įgūdžius.
Svarbiau yra ir pastato konstrukcija. Net sunku atsakyti, kuris darbas pastaruoju metu buvo sudėtingas.
Nemielas objektas yra apartamentų ir verslo kompleksas „Helios City” Savanorių prospekte, nes apačioje labai mažai erdvės. Tenka reikalauti, kad užsakovas iš anksto paruoštų darbo zoną.
Sunkiau yra genėti medžius. Tai ne tik pavojinga. Aplink medį juk vaikšto žmonės, stovi automobiliai. Dažnai reikia gerai pagalvoti, kaip nupjauti šaką.
Vilniečiai yra labai susirūpinę žmonės. Jie vaikšto nuleidę galvas, jas retai pakelia į viršų.
Jei eidami pamato įspėjamąją juostą, vis tiek eina tiesiai. Jiems visai nesvarbu, kad viršuje aukštalipis tvirtina sunkų reklamos stendą ar pjauna šaką.
O valytojos ir kiemsargiai – bebaimiai žmonės. Jie yra pastato ar gatvės šeimininkai, viską žino, išmano. Žodžiu, viršininkai. Su šių profesijų atstovais dažniausiai tenka susibarti.
– Ar aukštalipius stebina netikėčiausiose vietose didžiuliame aukštyje atsirandantys grafičiai, tarkim, ant Žvėryno pėsčiųjų tilto?
– Ne vieną kartą sau kėliau klausimą – kaip tai galima padaryti ir kas tai padarė? Gal kada nors paaiškės, kas tas bebaimis dailininkas, nupiešęs širdį ant tilto atramos?
Aišku, tokio žmogaus tarp mūsų įmonės darbuotojų nenorėčiau matyti.
Daugelis mano, kad aukštalipiai siekia gauti kuo daugiau adrenalino. Atvirkščiai – mes norime, kad jo būtų kuo mažiau. Juk jei gauname adrenalino, vadinasi, ko nors bijome ar dirbame rizikuodami.
Manau, kad šitokius grafičius piešia paaugliai.
Greičiausiai jie tai daro be šalmų. Jeigu jų neužsideda, vadinasi, neturi ko saugoti.
Ne kartą sau kėliau klausimą ir kas piešė grafičius po Liubarto tiltu, kas ant jo konstrukcijų buvo pakabinęs vėliavą. Yra ir keletas tokių senų, apleistų pastatų. Grafičiai ant jų taip pat atkreipė dėmesį.
Svarsčiau – galbūt tokiose vietose piešia alpinistai? Bet gerai pažįstu tuos žmones. Jie tokių nesąmonių nedarytų.
Vilniečiai vaikšto nepakeldami galvų. Tuo įsitikinęs aukštalipis Ignas Gylys. Praeiviams nė motais, kad viršuje tvirtini reklamos stendą ar pjauni medžio šaką. Jie nepastebi net eiti draudžiančios juostos.