Tokį pasiūlymą Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo
pakeitimo projektui ji įregistravo Seimo posėdžių sekretoriate.
„Dauguma didžiųjų miestų gyventojų gyvena daugiabučiuose
namuose, kuriuose bendrojo naudojimo patalpos yra ankštos, o
viešosios erdvės prie namų nedidelės. Kovinių ir pavojingų šunų bei
jų mišrūnų laikymas daugiabučiuose namuose nesuderinamas su žmonių
gyvenimo tokiuose namuose specifika. Kadangi šunys kasdien išvedami
į lauką, gyventojai priversti būti arti šių gyvūnų, dėl to padidėja
rizika būti užpultam ir sužalotam, patiriamas stresas ar
psichologinis diskomfortas“, - sako A. Zuokienė.
Tačiau, jos nuomone, reikėtų atsižvelgti ir į asmenų, kurie
tokius šunis bus įsigiję iki įstatymo įsigaliojimo, interesus.
„Todėl šis draudimas turėtų būti nukreiptas tik į ateitį, t.
y., neturėtų būti taikomas tų šunų atžvilgiu, kurių savininkai ar
laikytojai teisės aktų numatytus šunų laikymo formalumus bus
sutvarkę iki įstatymo įsigaliojimo arba atliks tai per mano siūlomą
6 mėnesių pereinamąjį laikotarpį“, - sako A. Zuokienė.
Parlamentarės nuomone, toks reguliavimas ne tik užtikrintų
didesnį visuomenės saugumą (kaip viešąjį interesą), bet ir
paskatintų asmenis, norinčius toliau laikyti šunis daugiabučiuose
namuose, nedelsiant atlikti visus teisės aktų numatytus formalumus.
A. Zuokienė atkreipia dėmesį, jog draudimas laikyti minėtuosius
šunis siūlomas nustatyti tik daugiabučiuose namuose, kadangi
individualiuose ar dvibučiuose namuose, kur yra privati žemės
valda, sąlygos atriboti tokius šunis nuo žmonių yra geresnės.
A. Zuokienės teigimu, pavojingu gali būti ne tik tam tikros
veislės šuo, bet ir bet koks kitas šuo, priklausomai nuo jo
dresavimo, laikymo sąlygų, savininko elgesio su šunimi bei kitų
aplinkybių suformuotos šuns elgsenos. Tačiau jokio mechanizmo, kaip
visuomenę apsaugoti nuo tokių realiai pavojingų šunų, įstatymo
projektas nenumato.
Todėl A. Zuokienė siūlo nustatyti mechanizmą, sudarantį sąlygas
bet kokiam suinteresuotam asmeniui (pvz., kaimynystėje gyvenančiam
asmeniui) inicijuoti bet kokio šuns pripažinimą pavojingu.
Pripažinus šunį pavojingu turėtų būti laikomasi pavojingiems šunims
taikomų apribojimų.
Pagal siūlomą projektą, bet kuris asmuo turi teisę kreiptis su
pareiškimu į savivaldybės administraciją, prašydamas pripažinti
pavojingu bet kurio asmens laikomą šunį, neįrašytą į Pavojingų šunų
veislių sąrašą, jeigu toks šuo dėl jo elgsenos kelia pavojų žmogui.
Šuns elgsenos vertinimui savivaldybės administracija turi teisę
pasitelkti ekspertą, kurio paslaugas privalėtų apmokėti pareiškimą
dėl šuns pripažinimo pavojingu pateikęs asmuo.
Siūloma taip pat praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo
šuns pripažinimo pavojingu dienos suteikti galimybę šuns savininkui
kreiptis su pareiškimu į savivaldybės administraciją su prašymu
panaikinti šuns pripažinimą pavojingu, jeigu tokio šuns elgsena
pasikeitė ir šuo pavojaus žmogui nebekelia.
Siūloma, kad pareiškimų pateikimo, ekspertų parinkimo ir jų
paslaugų apmokėjimo, pavojingo šuns požymius, šunų pripažinimo
pavojingais kriterijus bei šunų elgsenos vertinimo tvarką nustatytų
Šunų pripažinimo pavojingais tvarka, kurią tvirtintų Valstybinės
maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius.
A. Zuokienės nuomone, siūlomas reguliavimas ne tik užtikrintų
didesnį visuomenės saugumą, bet ir skatintų asmenis, laikančius
šunis, užtikrinti deramas šuns dresavimo ir laikymo sąlygas bei
elgesį su šunimi.
A. Zuokienės duomenimis, kai kuriose Europos Sąjungos
valstybėse yra numatyta šuns pripažinimo pavojingu galimybė.