Žiūrėdamas „Euroviziją“ jaudinausi dėl dviejų dalykų: kad kuri Rusijos bobulė užkliuvusi nenuvirstų ir nesudužtų į gabalus ir kad nelaimėtų tikrai talentinga albanė – kam žmogui tas kaltės jausmas pasiuntus savo šalį į bankrotą?
Po konkurso labiausiai nervinausi dėl turkų – atrodo, tauta tiek savo narių po Europą išmėtė, kad teisėtai gali tikėtis, jog vien pirstelėjimo pergalei pakaks. Nepakako. Skaudu.
Dvigubai skaudu, kad šį sykį nesuveikė jau auksine tapusi „Eurovizijos“ taisyklė – nugalėtojo daina privalo būti turkišku ritmu! Tiek metų veikė, o šiemet ėmė ir nugalėjo ušu pratimai su juodaodžiu iš Šiaurės. Aišku, visa rytų Lietuva su Deivydu ir Katažyna priešaky gali girtis, kad žinojo, kaip šiais metais vadinsis daina nugalėtoja. Tik ta jų siūlyta „Euforija“ iki ES lygio niekaip netraukė.
Dėl lietuvių nesijaudinau visai. Nei dėl D. Montvydo, kuris vienas užėmė pirmą, antrą ir trečią vietas (apie tai vėliau). Nei dėl A. Kubiliaus su D. Grybauskaite, kurių šalis liko 14, tad biudžete vėl bus daug skylių, o ne viena beviltiška bedugnė, grėsusi nugalėjus. Bet grįžkime prie skaičių magijos.
2006 m. 6 „LT United“ nariai užėmė 6 vietą. Sena naujiena. Tačiau skaičiai tuo nesibaigia. Grupė finale pasirodė keturioliktu numeriu. Šiais metas Lietuvoje atrankoje į „Euroviziją“ dalyvavo keturiolika atlikėjų. D. Montvydas finale liko keturioliktas. Visiškai beprasmis sutapimas, bet kažkas tiki ir didesnėmis nesąmonėmis.
Kažkam gal įdomu, kodėl sakau, kad jis užėmė trečią vietą? Paprasta – tai trečia aukščiausia vieta, kurią „Eurovizijoje“ užėmė Lietuvos atlikėjas.
Kodėl parašiau, kad jis užėmė antrąją vietą? Elementaru – jis antras daugiausia balų surinkęs Lietuvos atstovas („Lt United“ – 162, Donatas Montvydas – 70, Evelina Sašenko – 63, „Skamp“ – 35).
Na, o kodėl pirmas? Viešpatie – negi neaišku. Paskaičiuokime – sukriošėliai iš „LT United“ nesugebėjo surinkti nė po balą už kiekvienus savo nugyventus metus (162:6=27, o dėdulių amžiaus vidurkis buvo didesnis).
25 metų Donatas surinko 140 balų. 5,6 už kiekvienus metus – to dar Lietuvoje nebuvo! Ir nereikia taisyti, kad balų buvo 70. Visi žino – jei žaidi aklosiomis taškai dvigubėja. Tikiuosi, mūsų „Eurovizijos“ komitetas atkreips balsų skaičiuotojų dėmesį į tokią siaubingą klaidą ir akių raištį pridės, kaip daiktinį įrodymą. O juk dar reikėtų ir nelaimingo skaičiaus koeficientą pridėti – Donatas Montvydas buvo tryliktuoju Lietuvos atstovu šiame konkurse.
Ir svarbiausia – estai jam davė tris balus! Suprantu, greičiausiai jie buvo skirti dar E. Sašenko, tačiau faktas lieka faktu – balą iš esto išpešti sunkiau, negu iš Gražulio baudą už greičio viršijimą.
Taip matematiškai, po truputį, žiū ir pirmą vietą konkurse pasiektume. O jei dar skaičiavimus patikėtume tiems, kurie numato šildymo kainas – per maža tikrai nepasirodys.
Deja, patys „Eurovizijos“ organizatoriai, atrodo, pasisamdė „Ryanair“ kainų nustatymo asus. 1956 m. pirmajame konkurse nugalėjusi šveicarė, matyt, nė košmaruose nesapnavo, kad ateis laikai, kai visuomeninių transliuotojų rengiamo konkurso pasirodymo meninę idėją apspręs dalyvių turtas. Nori dūmų – susimokėk, užsimanei, kad snigtų, iššautų konfeti, degtų fejerverkai – susimokėk.
Kažkuo primena lietuvišką mokslo reformą (kam tau smegenys, juk be pinigų nepadės, o turint pinigų – neprireiks.) Tiesa, jei pinigų per daug, lieka rizika „pasimauti“ ant kičo ir noro būti geresniems už kitus – štai airiai ir ugnį degino, ir duše skandinosi. „Dušas“, sukeitus pirmąją ir trečiąją raides vietomis, iš pasirodymo ir išėjo.
Jei tokia „Ryanair“ kainų politika „Eurovizijoje“ tęsis, Lietuvos perspektyvos atrodo vis gražiau ir gražiau. Lieps kitais metais drabužius siūtis pas konkurso dizainerius už išsigalvotą kainą, atrasime klevo lapo stilių. Jei užkulisiuose tualetus apmokestins – scenoje trepsėsime aršiau. Jei lieps susimokėti už kiekvieną transliuojamo garso decibelą – parengsime dainą kurčnebyliams. Mūsų atlikėjai išradingi – kokio tik vargo ant savo sprando neužsikrauna, kad suteiktų kitiems tautiečiams galimybę juos kritikuoti.
Aš netgi šiek tiek nustebęs, kad apmokestinimo principas „Eurovizijoje“ taikomas taip siaurai. Įvestų mokestį už transliuojamo vaizdo kokybę ir filmuojančių kamerų skaičių. Davei daug – transliuos HD, mažiau – šiaip transliuos. Davei minimumą – transliuos nespalvotą vaizdą nufilmuotą viena kamera. Nieko nedavei – transliuos televizoriaus kamputyje telefonu nufilmuotą pasirodymą, o likusiame ekrano plote mirgės rėmėjų reklamos. Ir visi lygūs, visi laimingi – juk kažkas pamelavo, kad čia svarbiausia daina.
Ką visagalė aritmetika sako apie ateitį? Nedžiugina – šansų laimėti vis dar nulis. Pasiuntėme, atrodo, paskutinį iš geriausių. Gal metas rinkti turtingiausius? Nori į atranką – parodyk mokesčių inspekcijos pažymą, kad pakaks legaliai uždirbtų lėšų fejerverkui.
Suprantu, galima būtų pasiųsti kažką originalaus, keisto, išskirtinio ar tautiško. Tačiau negi provincialų kompleksas leis taip išsišokti? Kaip baisu būti įžūliems, sarkastiškiems ar visiškai kitokiems, rodo tų laikų interneto komentatoriaus prognozės Lietuvai išrinkus „LT United“ (kalba netaisyta):
„Valerijonas. Tikrai verksim - vargas del proto. O dainininkai tinka tik tualete rekti „uzimta“ - ten ju ir vieta. Tokie patys ir rinko - busimos arabu prostitutes ir europos valstybiu tualetu valytojai. Visa tai komunistu valdymo pasekmes. But juokinga, jei nebut graudu. Bestuburiai.“
Žmogui daina nepatiko, o apdergti noras kilo viską – ir save, ir dainininkus, ir kitaip mąstančius. Kadangi tolerancijos daugiau įgyti nei K. Uoka, nei P. Gražulis neleidžia, tikėtis, kad ateity savo išrinktuosius vertinsime geriau, nėra pagrindo. Išvada – pergalei dar nesubrendome.
Ir iš viso – kuo čia dėti skaičiai? Kai ateis laikas, juk rinksime dainą. Diskutuosime, stengsimės visiems įtikti, ieškosime formulių, kad tik rastume dainą, duodančią… daugiau skaičių.
Ir pabandyk išaiškinti tam, kuris savo vertę skaičiuoja pagal tai, kaip jį įvertino kitas, kad visas pasaulis dainose ieško prasmės, dvasios, jausmų, emocijų, pakylėjimo ir polėkio, kad skaičiai čia ne rezultatas, o tik šalutinis efektas.