Deja, nepaisant sparčiai į teigiamą pusę besikeičiančios, europėjančios Lietuvos, čia yra susikaupusi nemaža, bet labai ryškiai matoma ir deja, reikšminga kažkur istorijos sąvartyne įstrigusių nacistinių bei sovietinių atmatų sankaupa. Dėl jų man pikta. Norėčiau, kad būtų ne abejinga, o pikta kiekvienam.
Visuomet buvau ir būsiu nacių ir sovietų totalitarinių režimų pasmerkimo šalininkas. Jie man – abu vienodai žiaurūs, nežmoniški ir nusikalstami, nors pats asmeniškai nuo nė vieno nesu nukentėjęs. Tačiau mano tautiečiai yra.
Kas tie mano tautiečiai? Jau matau krauju pasruvusias buitinių nacių akis. Žydas, matyt, būsi. Lengvai prognozuojami tokie visuomenės atmatos.
Kaip ir virtuvėje vodką su „vobla“ taršantys įraudę alkoholikai, vilkintys sovietinę telniažkę ir sriūbaujantys žiūrėdami į raudoną žvaigždę – prabėgusių dienų aidas.
Landsbergiai sugriovė kolūkius, šlovingą valstybę, nebėr teisybės – dūsauja jie. Nėr „teisibės“ – antrina „Caps Lock“ klavišą, bet ne lietuvių kalbą įvaldę violetiniai, kuriems visi, kas ne su jais – pedofilai.
Visi išvardyti tipai – tai ne tik mūsų visuomenės pūlinys, bet ir tamsios votys, per kurias Lietuva vystosi lėčiau, nei galėtų, o į valdžią patenka jus visus, tautiečiai, tvarkantys politikos klounai, nevykėliai ir avantiūristai. Be to, pešdamiesi tarpusavyje jie savitiškai skatina tą tamsumą, nukreipdami dėmesį nuo tikrų problemų arba dar labiau – apversdami viską aukštyn kojomis.
Kas yra svarbiau – Energetikos įstatymas ar tą pačią dieną teismo vykdymu užsiimantys pareigūnai, ant kurių baubti suplūsta kvailiausių sąmokslo teorijų prisiklausiusi minia? Ant vienos ponios, besiskeryčiojančios „Facebook“ - „velniop tą energetiką ir valstibe, mergaitia riaike gelbeti, nes nera teisibes“. Štai tokie tad prioritetai.
Labai panašią reakciją buvo galima stebėti ir šiandien (tiesa, ir visus kitus kartus, kai tik pasirodo straipsnis apie žydų ir lietuvių santykius). Ironiška, jog atvirai nacistiniuose komentaruose liejosi sovietinės propagandos plačiai naudota taktika. Vakaruose ji dar nuo šaltojo karo laikų žinoma kaip whataboutism (okaipdėlizmas).
Jei kokioje spaudos konferencijoje sovietų atstovui pateikdavo klausimą apie žmogaus teisių pažeidimus jo šalyje, šis iš kišenės kaip mat ištraukdavo „O kaip dėl..?“ Ir tada pasipildavo: o pas jus negrus muša. O kaip dėl indėnų genocido?“ Tarsi bet koks nusikaltimas yra anuliuojamas, nes ten, „supuvusiuose vakaruose, pažiūrėkit kokie dalykai dedasi“.
Tokiu pačiu principu vadovaujasi tiek garliavinė minia, tiek kadaise naudojosi nacių bei sovietų režimai. Pastarųjų paveldėtoja – V. Putino Rusija irgi dažnai naudoja whataboutism taktikos „argumentus“.
Maskvoje prieš autoritarinę valdžią ir suklastotus rinkimus protestuojančius žmones kiša į kalėjimus. Ir ką jūs į tai? To paklaustas V. Putino atstovas iškart pereina į kontrpuolimą – o pas jus Niujorke prieš kapitalizmą protestuoja, juos ten žiauriau muša.
Baltijos šalys skundžiasi dėl okupacijos, dėl trėmimų? Maskva į tai atkirs – jūs mus, osvoboditelius, dar drįstate kritikuoti? Fašistai jūs, perrašinėjate istoriją, šlykštynės! Tokios taktikos vartotojai žino, kad tolimesnė argumentuota diskusija – beprasmė. Toks, beje, ir yra šios taktikos tikslas.
Sovietinių laikų marazmai pasiekia kulminaciją, kai Maskva visam pasauliui aiškina išvadavę mus nuo blogio.
Ta pati Maskva, kuri 1939-aisias išvien su naciais traiškė Lenkiją ir žudė lenkus Katynėje. Ta pati Maskva į mūsų pareiškimus, jog Stalinas trėmė tūkstančius lietuvių atkerta teiginiais, jog ir rusus trėmė ir kitas tautas. Girdi, ko čia jaučiatės išskirtiniai, galų gale Stalinas buvo gruzinas – Gruzijai priekaištus reikškite.
Antra vertus, yra ir kita pusė – nacių apologetai, kuriems Lietuvoje pirmuoju smuiku griežia dienraščiu dar save vadinančio lietuviškojo „Der Sturmer“ redaktorius. Būtent jie šiandien komentaruose liejo sovietinę propaganda smirdinčias tiradas.
Apie ką gi buvo straipsnis? Apie tai, jog istorijai nustatė per tūkstantį lietuvių, kurie žudė žydus. Ir ką jūs į tai? Žinoma, dėl visko kalti žydai. Pykčių pritvinkę savo antisemitizmą ir nacizmą prastai slepiantys šiaudiniai patriotai istorikus vadino melagiais, išdavikais.
Aišku, kaip gi jie drįsta juodinti patriotus, niekšai? Juk šie tik purvinus žydukus žudė. O gal ir nežudė – melas visa tai, kaip ir Holokaustas – dar drįsta, nepaisant įstatymų šūkauti komentatoriai. Jei jiems kas duotų ginklus į rankas, jie ko gero pakartotų to nelemtojo tūkstančio lietuvių „žygdarbius“. Galų gale pasitelkiamas auksinis propagandos „argumentas“ - esą žudė tik tuos žydus, kurie tarnavo sovietams. Čia, matyt, kalbama ir apie moteris bei vaikus.
O kai niekas negelbėja, griebiamasi paskutinio, klasikinio whatabautsim principo – o kiek lietuvių išžudė žydai, ar kas suskaičiavo? Kodėl neskaičiuoja?
Baubiantys naciai nė nenori girdėti ir žinoti, kad sovietinio režimo aukų skaičiai – vieni detaliausių. Suskaičiuoti ir prieinami visuomenei. Su pavardėmis, kurių, jei tik leistų plačiau atverti visus archyvus, paaiškėtų daugiau, kaip ir labiausiai dabar rėkiančių stribų kolaborantų.
Nieko nėra baisiau, kai tokie palyginimų ieškotojai imasi lyginti svietą. Arba statistiką ir ten ieško „teisibes“. Kartais tai vyksta ne iš blogos valios. Tarkime, kadaise, dar mokykloje mūsų paklausė – kuris totalitarinis režimas Lietuvai buvo baisesnis – nacių ar sovietų.
Palyginkite, paprašė, raštu. Aš ir parašiau, ir nė kiek nesigailiu, galiu tik pakartoti, jog lyginti šių režimų iš moralinio taško – kuris blogesnis, o kuris švelnesnis jau savaime yra spjūvis tų pačių režimų aukoms. Jų šeimoms ir artimiesiems.
Koks gi skirtumas motinai? Jei, pavyzdžiui, jos vieną sūnų įskundė pavydus kaimynas Jonas, ir jo padedami enkavėdistai 1941-ųjų birželį sūnų ištrėmė į Sibirą arba nukankino KGB kalėjime už „antisovietinę veiklą“.
O kitą sūnų suėmė po kelių savaičių atėję esesininkai uždarė į getą. Iš ten jis greičiausiai buvo išvežtas į Štuthofą, arba Osvencimo mirties stovyklą, kur, kaip rašė B. Sruoga, išlėkė pro kaminą. O gal tiesiog buvo sušaudytas Panerių miškuose. Kai šautuvo nuleistuką paspaudė nacis arba vienas iš tūkstančio jiems koloboravusių lietuvių.
Koks skirtumas? Kokia prasmė lyginti kankinimus? Ar vienas budelis už kitą geresnis, jei statistiškai nužudė tūkstančiais, dešimtimis tūkstančių, milijonais mažiau, nei kitas? O gal švelnesnis, nes sąlygos gulaguose buvo geresnės, nei koncentracijos stovyklose?
Visi jie vienodi. Kaip ir tiesiogiai ar netiesiogiai režimus garbinantys jų pranašai. Viskas labai paprasta ir nereikia apsimetinėti, vaidinti kvailių – jei ilgiesi tos sovietinės arba nacių tvarkos, gyvenimo su šlapia dešra, kolūkiais ar rasinio tyrumo pasaulėlyje „be tų purvinų žydų“ , jei nori ne teisinės, o garliavinės valstybės - esi toks pats niekšas bei atmata. Va, aš tai pasakiau ir nebijau pakartoti, ir manau, kad kuo daugiau žmonių nebijos to pakartoti, tuo geriau bus Lietuvai.
Nesu žydas, esu lietuvis bet man ne gėda nei dar ir dar kartą atsiprašyti už savo tautiečių nusikaltimus. Garsiai ir raginančiai tai daryti kitus – kad tokie baisūs įvykiai daugiau niekada nepasikartotų. Todėl norėčiau, kad tą patį galėtų padaryti ir rusai ir tie patys žydai, kurie slėpė lietuvių budelius. Vardan taikos.
O juk būtent tai daryti yra gėda – kratytis praeities, neigti ją, ignoruoti akivaizdžius faktus. Nė neabejoju, kad būsiu apšauktas išdaviku, žydų pakaliku ar net pedofilu. Siaurapročiai įsitikinę, kad jų neargumentuota nuomonė – šventa.
Viena, ko norisi – kad istorija nepasikartotų. Tam reikia visų, kurie nebijotų teisybės, o ne „teisibes“. Kurie nebijotų pripažinti, kad tarp lietuvių buvo žydšaudžių ir neišsisukinėtų, kad, girdi, žydų tarpe buvo lietuviašaudžių. Kolektyvinė atsakomybė reikalinga tam, kad nepasikartotų kolektyviniai nusikaltimai.