Lietuva pasidalijusi, kaip per pilietinį karą. Pasaulis – ne juodas ir baltas, o violetinis ir... na nežinau, kokia ten spalva simbolizuoja pedofilus. Bet kuriame atsitiktiniame žmonių sambūryje – parduotuvėje, įstaigoje, troleibuse, parke – galėtume sėkmingai suburti tiek violetinę, tiek nevioletinę žaidėjų ar pokalbių šou dalyvių komandą. Visi turi, ką pasakyti „violetiniu“ klausimu. O tie, kas tvirtina neturintys, ką pasakyti, gali pagrįsti, kodėl neturi - mąstančiųjų „violetinėmis“ kategorijomis jie taip pat identifikuojami kaip užsislaptinę „pedofilai“.
Jau seniai pasimokiau: bendraujant su draugais ir giminėmis, „Garliavos“ temos reikia vengti, jeigu nenori susipykti. Nors šia tema bet kas gali kalbėti taip pat kompetentingai ir noriai, kaip apie orą, klausimai „Tai tu už violetinius?“, „Tai tu už pedofilus?“ ar „Ką galvoji apie Stankūnaitę?“ tikrai nėra iš tų, kuriuos būtų galima pasitelkti, kai nėra, apie ką kalbėtis. Jie pernelyg pavojingi.
Čia ne tas atvejis, kai pasidalinus žinoma informacija įmanoma pakeisti žmogaus nuomonę ar jį „atvesti į protą“. Tas, kas tiki, jog pedofilija buvo, tuo tikės nepaisant bet kokių pateiktų įrodymų ar argumentų. Jis neigs viską, kas prieštarauja jo a priori žinomoms dogmoms, lyg religinis fanatikas. Tarsi kažkas būtų staiga apkerėjęs ir atėmęs kritinio mąstymo sugebėjimus.
Visa laimė, kad „violetinė“ smegenų atrofija paveikia tik gana siaurą sąmonės lauką – pažymėtą raktažodžiais „mergaitė“, „pedofilas“, „Garliava“, „Venckienė“ ir kitais iš to paties komplekto. Kitais klausimais daugelio (nekalbu apie tuos, kuriems „patvorys“ yra tapęs gyvenimo būdu ir prasme) protas veikia, kaip įprastai, ir aklo fanatizmo ženklų ten nepamatysi.
Labai tikiuosi, kad visa tai netrukus praeis, kaip slogus sapnas. Kad išsisklaidys „violetinis“ apsvaigimas, ir išsipagirioję žmonės patys gėdysis prisiminti, ką pridarė ir prikalbėjo, lyg po siautulingų išgertuvių. O kitų gero tono ženklas bus jiems to nepriminti ir juolab neprikaišioti.
O jūs – ar paaukotumėte draugą dėl Garliavos?