2011 m. birželį Laimonas Zakas pirmą kartą susidūrė su diakritinių ženklų kombinavimu internete, o paieškojęs tokios veiklos pėdsakų ir neradęs analogų, sugalvojo savo projektą, pasinaudodamas unicode 3 sistemos spragomis, leidžiančiomis prie vieno simbolio pridėti neribotą skaičių diakritinių ženklų. Tokiu būdu galima sukurti „tekstą“, kuris išlenda už įprastų tinklalapio tekstui numatytų rėmų (tiek „Facebook“, tiek „Google“, tiek „Twitter“ sistemose ir t. t.), kitaip sakant, kurti abstrakčias grafinių ženklų tekstūras.
Menininkas atrado ir keletą kitų kūrybiško programavimo būdų, pavyzdžiui, naudodamasis „Facebook“ spragomis į šio socialinio tinklo naujienas integruoja iškraipytus socialinius plug-in’us (įskiepius), t. y. paveikslėlius, pokalbių langus, paieškos langus ir kitus objektus. Kurį laiką buvo įmanoma integruoti ir animuotus paveikslėlius ar net pagrindinę firminę „Facebook“ mėlyną juostą, iš šių ženklų arba objektų kuriant savotiškas vizualias ir prasmines abstrakcijas, – taip iš esmės sudaroma tinklo „gedimo“ iliuzija.
Tačiau programuotojai ar prižiūrėtojai tuojau pat sureagavo, ištaisė spragas ir visi Zako „alterparazitinės“ veiklos rezultatai dingo (nuo tada menininkas reguliariai kaupia savo veiklos archyvą), o jo glitchr projektas norom nenorom keičiasi, transformuojasi, nes, pavyzdžiui, „Facebook“ reaguoja, atitinkamai tobulina savo struktūrą, taiso „klaidas“, stengdamasis neleisti Zakui ir tokiems kaip jis „parodijuoti“ sistemos. Menininkas irgi stengiasi tobulėti, ieško vis naujų intervencinės sąveikos būdų. Vyksta savotiškas abipusis apsišaudymas, bandoma vienas kitą „neutralizuoti“.
Zako projektas žavus ir aktualus būtent daugiasluoksniu ir daugiaprasmiu interaktyvumu, balansuojančiu tarp formaliai estetiškų intencijų ir aktyvumo, paremto socialiai ideologiška ironija. Viena vertus, projektas tarsi naujai ir netikėtai aktualizuoja menininko išskirtinumo mitą (juk idėją subrandino būtent Zakas), kita vertus, veikia ir kaip užkrečiamas kolektyvinės veiklos akumuliatorius (nes glitchr yra ne tiek unikalus Zako stilius, kiek jo atrastas „pasidaryk pats“ principas). Menininką domina galimybė įvairiais būdais iškraipyti socialinių tinklų struktūrą, tačiau vienas iš pagrindinių tikslų, kuriant „glitchrus“, yra estetinės intencijos, – galima tai pavadinti internetine tapyba, naudojant socialinį tinklą kaip drobę.
Etimologiškai glitchr principas ir pavadinimas susijęs su eksperimentinės elektroninės muzikos stiliumi glitch, kai ritmai kuriami iš įvairių įrašytų triukšmų, todėl „tapymas socialinių tinklų triukšmais“ Zakui pasirodė artimas glitch principui. Menininkas tiesiog pridėjo raidę „r“ (kaip Flickr ar Tumblr).
Šių „abstrakčių paveikslų“ audinys, medžiaga yra dar ir socialiai arba kritiškai įkrauta. Savo projektu Zakas tarsi suardo sisteminės skaitmeninės tvarkos ir prasmingo vizualumo iliuziją (nuplėšia skraistę ir atidengia „tikrąjį Matricos veidą“), parodydamas, kad po ja slypi tiesiog abstrakčių kodų sekos, už kurių savo ruožtu slepiasi totali socialinė akis – vos pažeidžiamas menamos tvarkos paviršius, iškart atsiranda sistemos agentai („prižiūrėtojai“), iki tol buvę nematomi. Pusiau piratini glitchr principas netiesioginiu būdu atskleidžia „tvarkingos socialinės sistemos“ sąlygiškumą ir, o tai dar svarbiau, išryškina paslėptas, užmaskuotas jos, totalios komercinės/ideologinės smegenų plovimo mašinos, funkcijas, kartu siūlydamas kūrybišką, kritišką, mąstymu paremtą santykį su internetiniu tinklu.