Iš tiesų laibos gazelės ir atletiškos kumelės čia niekuo dėtos. Net ne kūno apimtys esmė. Tačiau didieji kritikai linkę bjaurėtis bet kokio grožio apraiškomis ir dėl daugybės baisybių kaltinti būtent jį, nes gilesnių problemų aplink neįstengia įžvelgti. Be to, taip gali pajusti dvigubą pasitenkinimą.
Pirmą malonumo bangą sukelia proga apšmeižti ir įžeisti, pavyzdžiui, blyškiaveides ilgakojes. Kaip gera pasidaro siauresnių strėnų bendrapilietes, gebančias užsidirbti iš vaikščiojimo podiumu ir pozavimo priešais objektyvus, ar tiesiog dailias damas išvadinti prostitutėmis, kvaišomis ir nesveikomis baidyklėmis.
„Juk svarbiausia – vidinis grožis“, – oriai kalba tariamu dvasingumu nepakantumą kitaip atrodantiems žmonėms dangstantys rimtuoliai. Žinoma, paprašyti jie savo vidaus grožio adreso tiksliai nurodyti negalėtų, nes sunku būtų jį atrasti.
Bet, laimė pastariesiems, jei iš aplinkinių sulaukę komplimentų vien už vidinį grožį, jie visiškai nesusirūpina ir nepasvarsto, kad tokiu atveju pats laikas pažiūrėti į veidrodį ir įvertinti, ką gyvenime galima būtų keisti.
Paaiškėtų, kad norint apsieiti be žalingo skalpelio ir chemijos, tektų daug dirbti patiems, o tai – juk nemenkas iššūkis. Kaip ir kuo ilgiau natūraliais būdais išlaikyti jaunystę. Bet tai – dar vienas išorinio grožio niekintojų priešas.
Todėl tiek daug išpilama pykčio ant TV ir kino, kur rodoma žvilganti, lygi, beraukšlė jaunystė. Esą tai niekinga, o štai ligota senatvė su išpuvusiais dantimis ir šašais – labai didinga.
Bet ir šioji ne juokais sulauktų agresyvaus dėmesio, jei būtų rodomas toks gyvenimo žiemos pavyzdys, kai senolis sugeba atrodyti bent dviem dešimtmečiais jaunesnis ir nesilankyti pas gydytojus.
Juk žiūrovui kur kas lengviau susitapatinti su tokiais pačiais ar panašiais į save – kreivais, paliegusiais, apsileidusiais, nei sau aukštus reikalavimus keliančiais ir galinčiais gyvenimo džiaugsmą išlaikyti personažais. Užtat dažną taip ir erzina tas lengvumas, jaukumas ir spindesys, kurį pasiekti norisi, tačiau nėra taip paprasta.
„Tuštybės mugė“, – pedagogo tonu nukerta ir tokiu būdu savo tingėjimą pateisina tariami intelektualai. Tik vargu ar jie žino, iš kur kilo šis klasika tapęs posakis. „Man kur kas maloniau būti vertinamai už protą, o ne figūrą“, – ypač mėgsta pridurti jaunatviško grožio menkintojos.
Todėl bet kokias pastangas, reikalaujančias valios ir energijos, jos žeminamai priskiria pataikavimui vyrams – „kiaulėms“. Esą jei nenorėtum įtikti šiems kriuksių giminės atstovams, patiktum sau tokia, kokia esi.
Kaip pasiustų šiuolaikinė inteligentija, jei būtų pacituotas senas kinų posakis: grožis yra moters išmintis, išmintis yra vyro grožis. Čia jau įsisiautėtų feministiniai gaivalai, labai tinkami paneigti fizinio grožio idėją.
Na, ir kad galutinai ji būtų pribaigta, didesniu nei vidutiniu žavesiu apdovanotos arba tiesiog ant blizgių žurnalų viršelių patekusios moterys paverčiamos visų jaunimo bėdų atpirkimo ožkomis. Jos turėtų suprasti esančios prastesnės ir blogesnės už tik vidinį grožį puoselėjančias pilietes.
Čia, panašiai kaip kiekvienas, kuris yra labiau pasiturintis, turėtų jaustis kaltas prieš tą, kuris uždirba mažiau. Arba studentas prieš pensininką, o pensininkas – prieš studentą.
Keiksnojant kūno kultą dar nepamirštama pabrėžti, kad „anksčiau vertybės buvo kitokios“. Tačiau kartu ir neprisimenama, kad tais kapitalizmo nesugadintais visuotinės lygiavos laikais iš tiesų lygybės nebuvo.
Jau sovietinėje animacijoje gerosios princesės visada buvo grakščios, dailios ir net nepalyginimai kūdesnės už dabar taip peikiamas lėles barbes. Pelenė – net ir ta buvo smulkaus sudėjimo ir žymiai proporcingesnė nei piktoji pamotė ir jos nerangios, bukos dukros.
O jei nukeliautume į senąsias kultūras bent kelis šimtmečius į praeitį, kur grožio standartai skiriasi nuo vakarietiškųjų, arba kad ir šiandien aplankytume dvasingąjį Tibetą, atšiaurius Himalajų pakraščius ar pakalidžiotume po Rytų Azijos vienuolynus, tai mitas, jog grožiui reikalingos finansinės investicijos arba kad išorinis grožis ir vadinamasis dvasingumas bei senatvė ir jaunystės džiaugsmas – nesuderinami dalykai, visiškai sutrupėtų ir galų gale išsisklaidytų kaip nevykusi saviguodos iliuzija.
Bet juk mūsų intelektiniams prasčiokams menkinti bet kokius grožio bei elegancijos etalonus ir juos atskirti nuo proto labai apsimoka. Taip jie kompensuoja patirtą moralinę skriaudą dėl net gamtoje įsivyravusios nelygybės.
Taigi išvaizdumo niekinimo efektui sustiprinti jie tarp anoreksijos, bulimijos, narkomanijos, kitų šiandien tarp jaunimo paplitusių ligų bei priklausomybių ir grožio vienareikšmiškai deda ryškų lygybės ženklą ir taip formuoja įspūdį, jog patrauklumas negali egzistuoti savarankiškai be netikrumo, nukrypimų ir pamišimo formų, kaip senatvė be ligų arba laužas be ugnies.
Tą patį sumenkinimo metodą jie taip pat sėkmingai taiko ir išsižioję apie bet ką, kas šiuo metu madinga ir populiaru, nepaisant to, kad patys širdies gilumoje trokšta nuo tos mados neatsilikti, tik nežino, kaip.
O galiausiai išorinio grožio niekintojai kaltės krūvų pridrebia popkultūrai ir jos giminaitei žiniasklaidai. Juk atsakomybę permesti kitam – lengviau, nei ją prisiimti pačiam arba akis į akį susidurti su savo paties bejėgyste ir pripažinti, kad esi toks silpnas, jog tarsi užhipnotizuota auka pasiduodi bet kokiai aplinkos įtakai ir visiškai netenki saiko jausmo siekdamas savo susikurtų iliuzinių idealų.
Bet sąžiningai pasirausus po tokius probleminius atvejus, kai dėl grožio, mokslo, karjeros ar kitų tikslų pradedi save sistemingai naikinti, paaiškėtų, kad esminė šių nervinių sutrikimų priežastis glūdi ne nuotraukose, kino ekrane ar plokščioje televizoriaus dėžėje, kuri pliekiama dėl jauno žmogaus psichikos žalojimo, bet pačioje psichikoje, nes ji jau sužalota. O už tai reikia dėkoti ydingam auklėjimui.
Nuo pat mažumės dar nė nepradėjusius švepluoti pyplius įprasta mokyti elgtis, kalbėti ir net galvoti kaip visi kiti, o gera ir bloga atskirti pagal daugumos primestas normas. Šis sekimo banda sindromas vaikams pateikiamas kaip didžiausia vertybė. Ilgainiui besiformuojančių asmenybių pasaulėžiūra sulamdoma ir visiškai aplaužoma.
Taip dar jaunas būdamas žmogus praranda savybę pasaulį regėti margą ir tokį, koks jis yra, o reiškinius vertinti ne lanksčiai, bet tik pagal kokį nors vieną tuo metu visuotinai pripažintą matą. Tad toje mąstymui skirtoje vietoje, kur žioji didelė tuštuma, ir atsiranda dirva kompleksams bei manijoms vešėti – tereikia tik menkiausio vėjo pūstelėjimo, nė nesvarbu, iš kokios pusės.
Bandos jausmo užvaldytam žmogui be imuniteto, be savų vertybių limpa bet kas tarsi gyvybei pavojinga infekcija ir bet kokia siekiamybė išauga į nesveiką azartą, priklausomai nuo aplinkybių. Jei ne badavimo, tai persirijimo manija. Jei ne isterijos dėl per plačių klubų, tai dramos dėl per siaurų šlaunų. Jei ne narcisizmas, tai bergždžias asketizmas. Jei ne alkoholizmas, tai darboholizmas. Jei ne botoksas, tai silikonas.
Anoks čia skirtumas – visos kraštutinės kvailystės nuo per sotaus gyvenimo yra tos pačios prigimties.
Tačiau jokie argumentai susireikšminusių inteligentų neįtikina. Anot jų, tai, į ką atkreipia dėmesį jaunimas, reikia drausti. Toliau padiskutavus, paaiškėtų, kad drausti reikėtų apskritai viską, nė nesvarbu, koks turinys.
Taigi dar vienas malonumo srautas bambeklius persmelkia vien pagalvojus apie draudimą. Juos iki šiurpuliukų jaudina ne tiek iškelta mintis drausti ką nors konkrečiai, tarkim, laibų moterų ar jaunų veidų atvaizdus, kiek pati draudimo idėja.
Jau anksčiau teko apgailestauti, kad davatkinių ir sovietinių injekcijų mišiniais apsinuodiję bei jų likučių neįstengiantys atsikratyti piliečiai ilgisi diktatorinės kontrolės. Užaugo karta ir tokių planetos gyventojų, kurie visiškai nežino arba greitai pamiršo cenzūrą šlovinančią sistemą, todėl taip lengvai ir sklaidosi kalbomis apie draudimų visa kur būtinybę kaip didį išsigelbėjimą.
Tad savo galva tinginčius mąstyti ir atsirinkti dorovinguosius niurgzlius ypač nudžiuginsite garsiai užsisvajoję apie minties ir žodžio kontrolės departamentą bei jam pavaldžią išvaizdos policiją.
Ši turėtų medžioti ir bausti žmones už neatitinkančius įstatymais nustatytų kūno matmenų ir proporcijų, kaip antai už per didelį liesumą arba stambumą, per mažą arba per didelį svorį, ūgį, apimtis ir kitus duomenis.
O gal gudručiai, kliedintys apie privalomą kūno ir išvaizdos prievaizdą, galėtų pasiūlyti mažiau absurdišką apribojimų sistemą?
Nes laikantis jų draudimų logikos, nuo scenos ir viešo gyvenimo turėtų pasišalinti ne tik kaip vištos kūdakuojančių blondinių priaugintais nagais ir priklijuotomis blakstienomis pulkai, bet ir aukštojo meno deivės – balerinos. Tarp kitko, kai kurios jų save kankina tokiomis alinančiomis dietomis, kad nepalyginsi su drabužiuose klaidžiojančių, tarsi kažko ten ieškotų, manekenių pasižaidimais.
Be abejo, kūrybinių kančių iškankintos, nuolatos alkanos aktorės irgi būtų eliminuojamos iš kino ekranų ir teatrų. Matyt, ir laibos dainininkės – ne tik tos, kurios dainuoja silikoniniais implantais krūtinės zonoje, bet ir tos, kurių talentas ir darbas ištirpdo visus riebalus, taptų nepageidaujamos viešojoje erdvėje.
Į draustinų rodyti asmenų eilę ilgainiui patektų ir pernelyg rubensiškai nulietos operos solistės, ir raumeningesni nei pridera sportininkai, motyvuojant tuo pačiu – tam tikra išvaizda turi tiesioginį ar netiesioginį blogą poveikį jaunimui.
Daugybė asmenybių, sričių, profesijų ir reiškinių prašosi būti užkalti kaip pasvirusio namo langai, nes iš kiekvieno jų kyšo klinikinių atvejų pavojus.
Realybė ta, kad pasirinkę siekį būti nepriklausomi įvairiomis prasmėmis, turime išmokti be priespaudos, prievartos sau ir pasirinkti vertybes, net jei aplinka daro įtakos priimant sprendimus gyvenime, ir nebūtinai fantastiškai puikios. Bet tai dar nereiškia, kad savo silpnumą ir nepakantumą turime dangstyti šūkiais ir nostalgiškomis aimanomis apie draudimus.