Lietuvos kompensacija L. Stankūnaitei - tarsi briedis girioje

„Man atrodo, kad kol kas Lietuva veikė L. Stankūnaitės interesais. Jos interesai gyventi su dukterimi sutapo su valstybės interesais garantuoti, kad teismo sprendimas būtų gerbiamas ir vykdomas.

Pagal Europos žmogaus teisių konvenciją, Lietuva privalo sukurti mechanizmą, kaip vykdyti teismo sprendimą, tačiau tarp mechanizmo sukūrimo ir jo įgyvendinimo kartais gali atsirasti objektyvių, nuo Lietuvos institucijų valios nepriklausančių kliūčių.

Teigti, kad jos skundas bus pripažintas pagrįstu - per anksti“, - mano D. Vitkauskas.

- L. Stankūnaitės advokatas yra paskelbęs, kad kiekviena neįvykdyto sprendimo diena Lietuviai kainuoja didžiulius pinigus. Koks čia kainoraštis?

- Advokatas kepa briedį, kurio dar nėra sumedžiojęs.

Prieš kalbant apie žalą, advokatas turėtų įrodyti Lietuvos institucijų kaltę dėl ilgalaikio teismo sprendimo įgyvendinimo. Tos kaltės gali ir nebūti.

- Kaip vertinate L. Stankūnaitės ir Drąsiaus Kedžio dukters paėmimo operaciją?

- Be jokios abejonės, operacija buvo tikslinga ir pagrįsta. Demokratinė valstybė turi būti pagrįsta teisės, o ne gatvės viešpatavimu.

Pagarba teismo sprendimui yra vienas teisinės valdžios bruožų.

Lietuva yra sukūrusi mechanizmą, kaip vykdyti teismo sprendimus civilinėse bylose ir jis veikia efektyviai: galima kreiptis į antstolį, antstoliai turi teisę taikyti finansinius ir kitus svertus prieš atsakovą. Bet įprasto mechanizmo šioje byloje neužteko.

Sakyčiau, viena svarbiausių priežasčių - didelės visuomenės grupės pasidalijimas į priešingas stovyklas šiuo klausimu.

Kyla klausimas: kokių papildomų priemonių turėtų imtis Lietuva, kad galiojantis teismo sprendimas būtų įvykdytas pagal tarptautinius įsipareigojimus?

Turint galvoje šias aplinkybes, Lietuvos institucijų panaudotos priemonės atrodo mažų mažiausiai tikslingos.

Dar daugiau: būtent dėl to, kad tokios situacijos nepasikartotų, valstybė pagrįstai gali taikyti tramdomojo (administracinio) ar baudžiamojo pobūdžio priemones prieš žmones, kurie trukdo įvykdyti galiojantį teismo sprendimą.

- Ar 240 policininkų ir išpjautos gyvenamojo namo durys yra adekvačios priemonės?

- Be abejo, operacijos tikslingumas nereiškia, kad Lietuvos institucijos galėjo naudoti bet kokias priemones. Riešuto nereikia gliaudyti kūju.

Svarbu, kokias pasekmes ši operacija turėjo kitų žmonių orumui, sveikatai, nuosavybei.

Bet mano ne iki galo informuotu išankstiniu žvilgsniu neatrodė, kad buvo panaudota neadekvati jėga.

Šalia to po teismo sprendimo įvykdymo neišvengiamai kyla klausimas, ar dar labiau išsiplėtė Lietuvos pareiga užtikrinti vaiko ir biologinės motinos saugumą nuo galimų pasikėsinimų?

Kokios apimties ši pareiga, priklausys ir nuo to, kaip Lietuvos institucijos sugebės suvaldyti šiuo metu aršų visuomenės susipriešinimą.  

- Ar dėl šios operacijos Neringa Venckienė irgi gali kreiptis į Strasbūrą?

- Manau, kad N. Venckienė galėtų pateikti argumentus dėl įsikišimo į jos šeimos ar privatų gyvenimą. Tačiau Lietuvos institucijų veiksmus Strasbūro teismas vertintų pagal kitus, jai mažiau palankius kriterijus.

Europos Žmogaus Teisių Teismas palieka valstybei laisvę savo nuožiūra spręsti, kaip turi būti nustatyta pusiausvyra tarp privataus asmens ir visuomenės interesų vaiko globos klausimais.

Mano manymu, jei tokia byla būtų nagrinėjama bet kurioje Europos valstybėje, teismo sprendimas keltų diskusijas. Kai dvi rungtyniaujančios pusės turi savo supratimą apie šeimą, teismas neišvengiamai turėtų teikti pirmenybę vienai ar kitai nuomonei. Dar daugiau, tokiose bylose reikia žiūrėti ir vaiko interesų. Tai neišvengiamai daro teismo sprendimą prieštaringą.

Tačiau šios aplinkybės negali pateisinti įsigaliojusio sprendimo nevykdymo.

Neseniai Strasbūro teisme išnagrinėtoje byloje prieš Rusiją buvo nustatytas pažeidimas, nes biologinis vaiko tėvas pasipriešino teismo sprendimo vykdymui ir motinos teisė į vaiko globą nebuvo realizuojama.

- Teisėjas nėra paprasta profesija. Jis sprendžia ne savo asmens, o valstybės vardu. Jis turi būti nepriklausomas ir bešališkas, jo veiksmai turi kelti didesnį visuomenės pasitikėjimą teismų valdžia.

Man sunku įsivaizduoti, kaip pasitikėjimą teismų valdžia gali kelti žmogus, kuris kuria kliūtis teismo sprendimo įgyvendinimui tik todėl, kad su juo nesutinka.

Tiek N. Venckienė, tiek kitos bylos šalys turėjo galimybių pateikti savo poziciją teisme. Jei ji to neįrodė teisme, tai įrodinėjimas televizijoje ar gatvėje yra ne tik teisiškai nereikšmingas, bet ir pavojingas.

Savo veiksmais ji skleidžia mintį, kad su teismo sprendimais galima nesiskaityti, jei su juo nesutinki, kad galima sąmoningai statyti kliūtis sprendimo vykdymui.

- Kuris šios istorijos dalyvis taip pat galėtų pasiskųsti Strasbūrui ir byla nebūtų beviltiška? Pavyzdžiui, D. Kedžio tėvai, duktė, jos pusseserė?

- Trečiame Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnyje draudžiamas kankinimas ir valstybė įpareigota sukurti efektyvų mechanizmą tirti privačių asmenų padarytus nusikaltimus, įskaitant ir lytinius. Tačiau šioje stadijoje būtų sunku įžvelgti, ar tokiems skundams būtų pakankamas pagrindas.