Norint tai padaryti, religinės bendruomenės turės kreiptis į
Teisingumo ministeriją (TM). Ši įvertins, ar nekilnojamąjį
turtą prašo įteisinti tikrieji religinės bendruomenės vadovai, ar
ši religinė bendruomenė norimą įteisinti turtą valdė iki 1948 m
birželio 19 dienos ir nepertraukiamai juo naudojosi bei tebesinaudoja
iki šiol, ar pastatas tikrai yra naudojamas religinėms reikmėms.
Įsitikinus, kad pastatas atitinka visus įstatyme numatytus
kriterijus, ministerija parengs Vyriausybės nutarimo projektą dėl
pastato registravimo religinės bendruomenės vardu. Šiai priėmus
nutarimą, religinė bendruomenė nekilnojamąjį turtą galės
įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.
Oficialiai įregistruoti joms priklausantį turtą, sovietų
valdžios paskelbtą nacionalizuojamu, religinės bendruomenės galės
nuo šių metų liepos 1 dienos, kuomet įsigalios Religinių
bendruomenių ir bendrijų nuosavybės teisės į religinės
paskirties nekilnojamąjį turtą registravimo tvarkos įstatymas,
pažymi TM.
Šiuo metu Lietuvoje yra keli šimtai bažnyčių, cerkvių,
varpinių, koplyčių ir kitų religinės paskirties pastatų, kurių
nuosavybės teisės nėra įregistruotos arba jos priklauso
nebeegzistuojančioms institucijoms - pavyzdžiui, okupacinės
valdžios įkurtam Švenčionėlių miesto vykdomajam komitetui,
Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybai. Tarp tokių
pastatų - Šiaulių katedra, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč.
M. Marijai bažnyčia, Švenčionių stačiatikių Švenčiausiosios
Trejybės cerkvė.
Pasak TM, neįteisinus šių pastatų nuosavybės, juose
veikiančioms religinėms bendruomenėms kyla nemažai teisinių ir
organizacinių problemų dėl pastatų išlaikymo ar jų remonto,
komunalinių paslaugų užsakymo, paveldosaugos klausimų derinimo.
Tokia situacija susidarė iki galo neišsprendus religinių
bendrijų bei bendruomenių turto teisinės registracijos klausimo po
to, kai 1948 metais sovietų valdžios priimtas sprendimas
nacionalizuoti religinės paskirties pastatus buvo pripažintas
neteisėtu. Vienus religinėms apeigoms naudotus pastatus okupacinė
valdžia realiai atėmė iš religinių bendruomenių, o kitą dalį
nacionalizuojamu paskelbto turto buvo leista ir toliau naudoti
religinei veiklai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo priimti du
įstatymai, numatantys teisę religinėms bendrijoms susigrąžinti
iš jų atimtus pastatus. Tačiau galimybė įteisinti to turto, kuris
buvo paskelbtas nacionalizuojamu, bet realiai neperimtas, o paliktas
religinėms bendruomenėms naudotis, nuosavybę nebuvo numatyta.