Naujas dėmesys kalbai, kuri regione dominavo prieš 2 tūkst.
metų, sulaukė ir nedidelės pagalbos šiuolaikinėmis
technologijomis: televizijos kanalo aramėjų kalba iš... Švedijos,
kur šią senovinę kalbą išsaugojo gyvybinga imigrantų
bendruomenė.
Palestiniečių Beit Džalos kaime vyresnioji aramėjiškai
kalbančių gyventojų karta bando mokyti jos savo vaikaičius. Beit
Džala yra netoli Betliejaus, kur, kaip rašoma Naujajame Testamente,
gimė Jėzus.
Tuo tarpu Izraelio arabų kaime Džiše Galilėjos kalvose, kur
Jėzus gyveno ir mokė, aramėjų kalbos dabar mokomi pradinukai. Šie
vaikai daugiausia priklauso krikščionių maronitų bendruomenei.
Maronitų liturgijos giesmės yra atliekamos aramėjiškai, bet tik
nedaugelis šias maldas supranta.
„Norime kalbėti kalba, kuria kalbėjo Jėzus“, - sakė 10-metė
Džišo gyventoja Carla Hadad, kuri neseniai per pamoką
smarkiai gestikuliuodama atsakinėjo į mokytojos Monos Issos (Monos
Isos) aramėjiškai pateiktus klausimus.
„Kalbėdavome ja, labai seniai“, - pridūrė ji, turėdama omenyje
savo protėvius.
Pamokos metu tuzinas vaikų švebeldžiavo vieną aramėjišką
krikščionišką madą. Jie išmoko pasakyti „dramblys“, „kaip
laikotės?“ ir „kalnas“. Kai kurie vaikai rūpestingai vedžiojo
aramėjiškas raides, o kiti žaidė su penalais, ant kurių buvo
populiarių futbolo komandų atvaizdai.
Džiše ir Beit Džaloje mokoma kalba yra „senovės sirų“ kalbos
dialektas, kuriuo kalbėjo jų protėviai krikščionys. Jis panašus
į Galilėjos dialektą, kuriuo turėjo kalbėti Jėzus, sako Stevenas
Fassbergas, aramėjų kalbos ekspertas Jeruzalės
Hebrajų universitete.
„Jie tikriausiai būtų supratę vieni kitus“, - sakė
S. Fassbergas.
Džiše maždaug 80 vaikų nuo pirmos iki penktos klasės po dvi
valandas per savaitę savanoriškai mokosi aramėjų kalbos. Izraelio
švietimo ministerija skyrė lėšų tam, kad mokymas būtų
pratęstas iki aštuntos klasės, sakė mokyklos direktorė Reem
Khatieb-Zuabi.
Keli Džišo gyventojai prieš kelerius metus ėmėsi iniciatyvos
ir siekė aramėjų kalbos mokymo, bet ta mintis sulaukė
pasipriešinimo: kaimo musulmonai baiminosi, kad tai gali būti
užmaskuotas bandymas suvilioti jų vaikus krikščionybe.
Tuo tarpu kai kurie krikščionys prieštaravo dėl to, jog manė,
kad jų protėvių kalbos akcentavimu siekiama atimti iš jų
arabišką identitetą.
Šis klausimas yra opus daugeliui Izraelyje gyvenančių arabų
musulmonų ir krikščionių, kurie norėtų būti pirmiausia
identifikuojami pagal etninę priklausomybę, o ne pagal tikėjimą.
Galiausiai pasaulietiška musulmonė R. Khatieb-Zuabi iš visai
kito kaimo atmetė jų abejones.
„Tai mūsų bendras paveldas ir kultūra. Turėtume jais
džiaugtis ir juos studijuoti“, - sakė direktorė. Tad Džišo
pradinė mokykla tapo vienintele valstybine Izraelio mokykla, kurioje
mokoma aramėjų kalbos, nurodo Švietimo ministerija.
Panašios iniciatyvos ėmėsi Beit Džalos Mar Aframo (Šv.
Efremo) mokykla, kurią valdo Sirijos Ortodoksų Bažnyčia ir kuri
yra vos už kelių kilometrų nuo Betliejaus Prakartėlės aikštės.
Čia kunigai šios kalbos savo 320 mokinių moko pastaruosius
penkerius metus.
Maždaug 360 tame rajone gyvenančių šeimų yra kilusios ir
aramėjiškai kalbėjusių pabėgėlių, kurie praėjusio amžiaus
trečiajame dešimtmetyje pabėgo iš Tur Abdino regiono dabartinėje
Turkijoje.
Kunigas Butrosas Nimeh sakė, kad vyresnieji vis
dar kalba šia kalba, bet jaunesnėse kartose ji jau išnykusi. Pasak
B.Nimeh, jie viliasi, kad šios kalbos mokymasis paskatins vaikus
suprasti savo istoriją.
Nors ir Sirijos Ortodoksų Bažnyčios, ir maronitų pamaldos
vyksta aramėjiškai, šios dvi religinės bendruomenės yra aiškiai
skirtingos.
Maronitai yra dominuojanti krikščioniška Bažnyčia
kaimyniniame Libane, bet Šventojoje Žemėje jų yra tik keli
tūkstančiai iš 210 tūkst. krikščionių. Sirijos Ortodoksų
Bažnyčios atstovų Šventojoje Žemėje taip pat yra mažai - ne
daugiau kaip 2 tūkst., sakė B. Nimeh. Iš viso Izraelyje gyvena
maždaug 150 tūkst. krikščionių, o Vakarų Krante - dar 60
tūkstančių.
Abi mokyklas įkvėpė pagalba iš mažiausiai tikėtinos vietos -
Švedijos. Ten aramėjiškai kalbančios bendruomenės, kurios yra
kilusios iš Artimųjų Rytų, stengiasi išlaikyti savo kalbą gyvą.
Jos leidžia laikraštį „Bahro Suryoyo“, brošiūras ir knygas
vaikams, tarp jų - „Mažąjį princą“, ir išlaiko palydovinės
televizijos stotį „Soryoyosat“, sakė Švedijos sirų aramėjų
federacijos pirmininkė Arzu Alan.
Ten yra ir aramėjiška futbolo komanda - Sodertaljės „Syrianska
FC“, kuri žaidžia Švedijos aukščiausioje lygoje. Pareigūnų
duomenimis, aramėjų kalba kalbančių žmonių čia gali būti nuo
30 iki 80 tūkstančių.
Daugelis maronitų ir Sirijos Ortodoksų Bažnyčios narių
Šventojoje Žemėje pirmą kartą po kelių dešimtmečių aramėjų
kalbą už savo bažnyčių sienų išgirdo per minėtą televiziją.
Išgirdę šią kalbą su šiuolaikiniu kontekstu jie panoro
atgaivinti ją ir savo bendruomenėse.
„Kai girdi (kalbą. - Red.), gali ja ir kalbėti“, - sakė mokytoja
M. Issa.
Aramėjų dialektai šio regiono kalba buvo nuo maždaug 500
m. pr. m.e. iki 6-ojo amžiaus, kai ėmė dominuoti arabų kalba, kuria
kalbėjo užkariautojai musulmonai iš Arabijos pusiasalio, sakė
S. Fassbergas.
Tačiau liko aramėjų kalbos salelių: maronitai ir sirų
ortodoksai išlaikė aramėjišką liturgiją, o Šiaurės Irako
kurdų regione, Zacho saloje vietos upėje gyvenę žydai kalbėjo
vadinamuoju Targumo aramėjišku dialektu, kol praėjusio amžiaus
6-ajame dešimtmetyje pabėgo į Izraelį. Be to, trijuose
krikščionių kaimuose Sirijoje vis dar kalbama aramėjiškai, sakė
S. Fassbergas.
Kadangi progų kalbėti šia senovine kalba nėra daug, Džišo
mokytojai daug nesitiki. Jie viliasi, kad jiems pavyks bent atkurti
kalbos supratimą.
Džišo mokyklai teko rimtas iššūkis: ketvirtoje aramėjų
klasėje yra vos tuzinas mokinių. Jų skaičius buvo dvigubai
didesnis, kol buvo suformuota meno klasė, į kurią ir nuėjo pusė
moksleivių.