ISM rektorius N. Pačėsa: „Žaidžiame demokratiją su valstybės pinigais“

Be to, tiek Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Seimas privalo ryžtingai apsispręsti dėl aukštųjų mokyklų tinklo, o ne naiviai tikėtis, kad susijungti ar užsidaryti užsimanys jos pačios.

Taip mano ISM vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius dr. Nerijus Pačėsa.

„Mes vis dar norime, kad valstybė mums pasakytų, kiek ir kokių specialistų reikia. Mano galva, šioje srityje vis dar dominuoja sovietinis mąstymas.

Mes norime trumpam periodui į valdžią išrinktiems žmonėms, kurie nebūtinai turi tokių kompetencijų, pavesti nuspręsti, ko valstybei reikės už dešimties ar dvidešimties Lietuvai“, - kalbėjo N. Pačėsa.

Tačiau, pasak jo, valstybė turi įsipareigoti suskaičiuoti, kiek ir kokių reikia specialistų dviejuose sektoriuose - švietimo ir viešojo valdymo.

Be to, valstybė turėtų pateikti savo užsakymus aukštosioms mokykloms, jei jai prireikia kokios nors srities specialistų. Tarkim, kiek reikės atominės energetikos specialistų, derėtų pasakyti jau šiandien, o ne tuomet, kai elektrinė jau veiks.

Pasak N. Pačėsos, pasakydama a, valstybė neturėtų pamiršti ir b. Nurodydama reikalingų specialistų skaičių, ji turėtų įsipareigoti, kad jauni specialistai ne tik turės darbo, bet ir pakankamą atlygį.

Tuo tarpu kitose srityse, anot N. Pačėsos, pagrindinį vaidmenį turėtų prisiimti aukštosios mokyklos, nes jose telkiasi žmonės, kurie turi išmanyti, kiek jų rengiamų specialistų reikės pasauliui.

„Pasauliui, ne Lietuvai. Aukštosios mokyklos turi numatyti, kaip tie jauni žmonės galės prisitaikyti besikeičiančiame pasaulyje.

Tačiau valstybė privalo aiškiai apibrėžti, kokiose srityse ji nori konkuruoti su kitomis šalimis.

Puikiai žinome, kad Seimas patvirtino strategiją iki 2030 metų. Tačiau tai padarė menka balsų persvara. Tai reiškia, kad niekas negali paneigti, kad po rinkimų mes turėsime naują strategiją. Dar daugiau - po kiekvienų rinkimų galime turėti vis naują strategiją.

Strategija būtų tos gairės, pagal kurias universitetai ir jaunimas galėtų orientuotis, ar mes save matome kaip pigios jėgos tiekėją ar kaip, tarkim, biomedicinos šalį“, - svarstė N. Pačėsa.

- Tačiau valstybė kaip ir parodė planuojanti: studijų krepšeliai nuo šiol privačias aukštąsias mokyklas pasieks tik jei jų siūlomų specialybių negalima įgyti valstybinėse. Kaip į tai būdamas privataus universiteto vadovas žiūrite? - lrytas.lt paklausė N. Pačėsos.

- Blogai. Manau, kad taip gražiai prisidengta siekiant neduoti pinigų tiems, kurie studijuoja privačiose aukštosiose mokyklose. O tereikėtų tiesiai šviesiai sakyti, kad šita valstybė privačių mokyklų studentams pinigų neduoda. Ir viskas. O dabar paliekama neaiškumų. Užuot drąsiai pasakius tai, kas norima pasakyti.

Žinoma, bus studijų stipendijos, kurios kaip ir siunčia džiugią žinią tiems moksleiviams, kurie norėtų studijuoti privačiose mokyklose ir tikėtis valstybės paramos.

Klausimas tas, kiek mes galime pasitikėti, kad valstybė ir vykdys savo įsipareigojimus. Tą patį galvoja moksleiviai. Jiems sunku rinktis, nes nežinia, kaip bus po metų - gal tuomet stipendiją atims, tad geriau vyksiu studijuoti ten, kur laikomasi pažadų.

O valstybės pažadai gali būti dvejopi: kad leidžiu piliečiui rinktis kur studijuoti ir duodu pinigų tam, ir antrasis - kad duodu pinigų studijuoti tik mokytis valstybinėse mokyklose. Ir vienoks, ir kitoks būtų priimtinas. Tačiau reikia nuoseklumo.

- Kaip manote, ar savo kailiu jūsų vadovaujamas privatus universitetas pajus krepšelių skirstymo permainų poveikį?

- Studijų stipendijų geriems studentams tvarka jau patvirtinta, tad jei tai veiks, didelio poveikio gal ir nebus. Tačiau gali būti, kad pirmakursių skaičius bus mažesnis.

- Lietuvos situacija yra grėsminga aukštajam mokslui. Pirma, moksleivių skaičius drastiškai mažėja, kas rodo, kad greitai baigiančiųjų bendrojo lavinimo mokyklas bus mažiau, nei yra vietų aukštosiose mokyklose.

Taip pat mes turime kokybės problemų: darbdaviai sako, kad pas juos ateina prastai paruošti absolventai.

Reikia kažką daryti. Galima imtis administracinių priemonių - apsispręsti ir sumažinti universitetų skaičių, o drauge - studijuojančiųjų skaičių. Taip skirtume daugiau pinigų studijų kokybei.

Universitetai jau deda pastangų. Kol kas dalija pažadus, bet ilgainiui juos turės tesėti, kad studentas su savo krepšeliu nenueitų į kitą aukštąją mokyklą. Žinoma, geriau būtų daryti atvirkščiai - pirma sutvarkyti sistemą, o paskui dalyti pažadus.

Valdžia sako, kad universitetai turi būti autonomiški, kad jie patys turi spręsti - jungtis ar ne, leidžiame naujiems steigtis. Tuomet reikėtų žinoti, kiek juose turėtų būti vietų studijuoti. Tačiau valstybė nekontroliuoja šių skaičių.

Kiek Lietuvai reikia universitetų? Galbūt galėtume apsispręsti, kad reikia vieno stipraus technologijų, vieno labai gero klasikinio, kaip kad Vilniaus universitetas, kuris būtų Europos geriausiųjų šimtuke ar penkiasdešimtuke, ir galbūt dar vieno socialinių mokslų universitetų.

Ir gal tiek pakaktų. Tuomet valstybė turėtų būti siekti, kad jie būtų labai geri. Tačiau mes leidžiame veikti visiems.

O gal mums reikėtų 50 universitetų? Jei Lietuva taptų patrauklia mokslo šalimi ir čia plūstų visi studijuoti, galėtume turėti kad ir šimtą.

- Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius sakė negalintis nurodyti aukštosioms mokyklos jungtis.

- Gali. Juk Lietuvoje daugumą aukštųjų mokyklų įsteigė valstybė.

Joks blogai veikiantis universitetas neužsimanys pats užsidaryti.

Tarkim, turtinga šalis Danija silpnesnius universitetus prijungė prie stiprių.

O mes įdomią demokratiją žaidžiame su valstybės pinigais, kurių turime labai nedaug.