Nebuvo mados turėti mobiliuosius telefonus, žaisti „PlayStation“ ar naudotis kitomis technologijomis. Visą mūsų vaikystę kompiuterius atstojo žaidimai kieme, kaip slėpynės, šokinėjimas per gumelę, gaudynės ir kiti smagūs užsiėmimai, kuriems neprireikdavo elektros. Tik kiek vėliau atsirado milžiniškas kompiuterių bumas, kuris pasiglemžė mūsų nuotykius lauke ir pavertė juos į nuolatinį sėdėjimą ant kėdės ir įdėmų žiūrėjimą į ekraną, kuris po truputį pavogė visą mūsų laisvalaikį.
Tačiau pirmieji keturi mūsų mokslo metai praėjo gana tyrai. Dėka pradinių klasių, galime prisiminti savo pirmąsias mokytojas, pirmąją auklėtoją, kuri nuolatos drausdavo bėgioti koridoriais. Čia galime prisiminti savo pirmąsias meiles, pirmuosius, rodos, neišskiriamus draugus. Čia mes buvome supažindinti su tuo, kas mūsų lauks ateityje. Tai buvo tik įžanga, tik švelnus palietimas neišvengiamo. Pradinė mokykla. Pradžia.
Dar šiandien jaučiame nostalgiją praeidami pro savo pirmąją mokyklą, kurioje dalyvavome pirmuose svarbesniuose renginiuose. Dėka šios patirties, susipažinome su išsireiškimu „būrelis“ ir bandėme save pažinti jų pagalba. Čia mes pradėjome atskirti save nuo kitų, po truputį tapome asmenybėmis. Čia suvokėme, kas mums prie širdies, ką mes mėgstame daryti. Ar šokti, ar dainuoti, ar vaidinti, ar rašyti. Čia įvyko mūsų pirmieji dailyraščio konkursai, kur kaskart stengdavomės rašyti kuo dailiau ,kad išrinktų mūsų tekstą ir pakabintų koridoriuje ant lentos. Čia mes pradėjome gyventi.
Vėliau įžengėme į kitą etapą. Tai buvo mūsų gyvenimo dalis, kai mes buvome atskirti nuo mažesniųjų ir tapome kažkuo daugiau. Tai lyg šiandienine kalba šnekant, perėjimas į kitą lygį. Na, ir perėjom. Penkta klasė mūsų laukė. Nauja pradžia, nauji mokytojai bei draugai. Čia prasidėjo mūsų „suaugusiojo“ tarpsnis. Per muzikos pamokas ne tik dainuodavome, tačiau ir mokindavomės jos istorijos, dailė patapo projektų oaze, matematika iš paprastos aritmetikos pavirto į geometriją, trigonometriją ir dar kitokią „metriją“.
Lietuvių kalboje mėginome susipažinti su autoriais, deklamavome „Anykščių šilelį“ prieš klasę, kūrėme pirmąsias viešas kalbas. Teko paragauti kosmosų kaip chemija ir fizika. Vieni nuskrido to mėnulio link, kiti pasitenkino gyvenimu žemėje. Čia mes pagaliau turėjome progą parodyti, ko išmokome pradinėse klasėse, galėjome parodyti savo išskirtinumą poreikiuose, elgsenoje bei aprangoje. Vidurinėse klasėse išgyvenome pirmuosius stiliaus pasispardymus, pirmąsias šukuosenas bei pravardes.
Tačiau atėjo metas gimnazijos klasėms. Vieni pasiliko vidurinėje, kiti pabėgo į gimnaziją, kitaip „didžkių“ šalį, kur penktokėliai nebelekioja koridoriais, nebežaidžia slėpynių ir nešūkauja pertraukų metu. O štai čia, viskas kitaip. Įžengęs į devintą klasę pajunti, jog viskas jau ne už kalnų. Pagaliau gali įžvelgti pabaigą. Galiausiai supranti, jog tie aštuoneri metai nebuvo švaistymas, kad tai išties kažkur nuvedė. Jautiesi rimtas ir suaugęs. Dabar jau drąsus prakalbęs šeštokėlis nebegąsdina tavęs.
Tu daug vyresnis ir daug daugiau pasiekęs savo gyvenime. Daug daugiau matęs ir patyręs. Dabar jau gali mąstyti apie ateities planus, kas tave domina ir kuo ketini būti. Vieni linksta į sportą, kiti eina meno link, dar kiti pasirenka mediciną ar inžineriją. Čia vaikystės svajonės ir norai gali tapti realybe. Čia savo planus kuri tik tu pats. Žengi plačiausią žingsnį savo svajonių link.
O dabar paskutinis laiptelis pabaigos link. Dvylikta klasė. Pasitinki rugsėjo pirmąją su mintimi, jog tai pabaigos pradžia. Tai paskutinė mokslų pradžia. Daugiau nebestovės visos klasės mokyklos kiemelyje ir nebesiklausys kasmetinės direktoriaus kalbos. Eini koridoriais, žvalgaisi aplink ir suvoki, kad daugiau nebebus rugsėjo 19 d., ar lapkričio 23d., ar vasario 2 d. Visos dienos paskutinės. Paskutinės atostogos, paskutinės šventės mokyklos aktų salėje.
Galop dvyliktokui tenka susidurti su nelemtu gegužės mėnesiu. Esminis ir galutinis mėnuo. Mėnuo, kuris priverčia susivokti, jog viskas, ką iškentėjai tuos dvylika metų tuoj pat pasibaigs. Viskas. Jau už mėnesio abiturientas pataps bedarbiu ar studentu. Tie dvylika metų pasibaigs už mėnesio. Teks išsiskirti su mylimais mokytojais, džiaugtis atsikračius piktųjų. Daugumos klasiokų taip ir niekad nebepamatysi. Pagaliau susiduri su aštria realybe.
Tuomet staiga išaušta paskutinio skambučio diena. Dabar jau tikrai viskas baigėsi. Paskutinė šventė paminėti tavo dvylika metų mokykloje. Dabar tu atsisveikinsi su savo suolu mokykloje, su mokytojais, draugais. Dabar metas įžengti į tikrą suaugusiojo pasaulį. Šalį, kur viskas priklauso nuo tavęs. Kur tu kuri savo idėjas ir esi atsakingas, ar jos bus įgyvendintos. Dabar tu esi pats sau karalius. Dabar pradėsi savo gyvenimą, kursi savo ateitį.
Greičiausiai išsikraustysi iš savo mylimų namų, atsisveikinsi su tėvais ir, nubraukus ašaras nuo veido, žengsi į naują pasaulį. Į savo karalystę, kur viskas priklauso tik nuo tavęs pačio. Nebebus, kas tau padeda ištikus nelaimei. Nebebus žmogaus, kuris ištrauks iš blogos situacijos. Dabar, dvyliktoke, prasidės tavo gyvenimas. Tavo kelias ateities planų link. Didžiuokis tuo, kas esi, ir kuo užaugai. Esi toks vienas pasauly. O dabar ženk paskutinį žingsnį pirmyn ir tai įrodyk. Sėkmės!
Rūta Ziabkutė yra Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos IVe klasės mokinė