Tačiau stojo toks permainingas savaitgalis, kai šeštadienį patekome į labai keblią avarinę situaciją, per plauką pasibaigusią laimingai, o sekmadienį, grįžtant iš viešnagės kaime, autostradoje važiuojant visu leistinu greičiu nuplyšo priekinis dešinės pusės ratas, staigu judesiu atsirovęs nuo mašinos ir nusprendęs keliauti savo keliais.
Po to aš tą ratą radau, grįžęs atgal porą šimtą metrų, o dabar – įsivaizduokite – ratas dar besisukdamas nuo įsibėgėjimo kyla didingai į orą, po to išvis pradingsta iš regos lauko, o mašina čiuožia kažkiek pasvirusi ant disko, kuris galandamas asfalto sudyla per pusę, kol mažina visiškai sustoja.
Be jokios abejonės, sulėtintų kadrų įspūdis yra įvykį stebinčio iš vidaus dalyvio atminties projekcijos savybė, išoriniam stebėtojui visa tai regėtųsi kaip staigus skardų džeržgimas, sumėtymas, trenksmas, padundėjimai ir tyla. Ta pačia proga galima klausti – ar į aną pasaulį patenkama sulėtintu būdu, tačiau mašinos apsivertimas kelyje kitiems eismo dalyviams be jokios abejonės turėtų atrodyti kaip triukšminga momentinė transformacija, kurios neatšaukiama pasekme lieka sulamdyta skardinė dėžutė su viduje įkalintais sumaitotais kūnais. Tai, jog neapsivertėme suktuku keletą kartų, žinovų nuomone, yra neįtikėtinai laimingas atsitiktinumas, galimas tik kaip nusuprantama fizikos dėsnių išimtis.
Tačiau ne tai čia svarbiausia. Buvau įsitikinęs, kad gyvenime mačiau tiek ir tiek visokiausių dalykų, todėl niekas jau negalės nustebinti tokio apšaudyto žvirblio kaip šių eilučių autorius, tačiau tąkart nustebino pribloškė, abstulbino. Nustebino, suglumino neįtikėtinas žmonių geranoriškumas, pasiruošimas padėti nelaimės ištiktam žmogui, persiimti kito rūpesčiais kaip savais, aukoti pagalbai savo laiką, įrankius, kitus išteklius. Neįsivaizdavau, jog geros valios jūra slypi čia pat už kampo, už posūkio.
Iš tiesų, paplentėje, prie sulūžusios mašinos pažinau truputėlį kitą Lietuvą nei žinojau – labiau dalykišką, technokratinę, išmanančią techninius dalykus geriau nei nelaimėlių pora ant kelio, tačiau – svarbiausia – daug geranoriškesnę nei būtų galima tikėtis.
Iš pradžių tarsi net buvau įsižeidęs, kad pasaulis tąkart nepateisino blogo įvaizdžio apie save. Kita vertus, situacija tapo dar labiau groteskiška dėl to, jog ir toliau mus lydėjo nelaimingi nutikimai, t. y lūžo paskolintas domkratas, sustojęs pagelbėti žmogus susižalojo ranką, išaiškėjo, kad gedimai yra daug rimtesni nei manyta, galop iškviestas naktį pažįstamų žmonių pažįstamas tralistas nesugebėjo mūsų prakiurusios geldos („Ford Mondeo“) užvilkti ant platformos.
Skamba kretiniškai, tačiau pasakysiu taip, kaip tąkart buvo, - nežiūrint nesėkmių virtinės, visą laiką neapleido nelegaliai pakylėta nuotaika, vos ne euforija, nuo geros valios stebuklo švietė akyse (I. Kanto žodžiais tariant, gera valia yra besąlygiškas gėris, jos negali užtemdyti net visiška nesėkmė). Už pagalbą niekas neėmė pinigų, geravaliai žmonės parvežė vidurnaktį į namus. Žinoma, luoša mašina liko stovėti viena naktyje ant kelio.
Kita dieną susipirkus reikalingas detales taisyti mašinos išvyko iš sūnaus pažįstamų rato surinkta remontininkų komandą, kurią taip pat persekiojo nelaimingas užkeikimas, kai taisant dar drauge pavyko kažką nepataisomai sulaužyti.
Tačiau čia stabtelėjo mašina, išlipo jaunas žmogus su šviesiais džinsais ir baltais marškiniais, apsižiūrėjo, išsiėmė iš savo mašinos įrankių dėžę, dvi valandas nesikeikdamas (!) paplušėjo, mūsų nelaimėlę geldą užlopė, sutaisė. Po tokios talkos šviesiai apsirengęs jaunuolis liko paišinas kaip velnias. Bet tai buvo angelas vardu Ignas.
Daugiau duomenų apie šį geradarį neturiu. Pinigų už tokią neįkainojamą pagalbą nepriėmė, nors buvo prašoma beveik atsiklaupus ant kelių paimti bet kompensaciją už sugadintus rūbus, - nudūmė, nurūko. Taigi tokie stebuklai kartais nutinka! Ar tai įmanoma, ar tai ne sapnas?
Čia – Lietuva, čia viskas įmanoma!