- Teigiate, kad mūsų šalyje vaikų teisės neginamos, kad niekas neieško tūkstančių be žinios dingusių vaikų. Ar taip išties gali būti? - lrytas.lt paklausė N. Kurčinkajos.
- Švietimo informacinių technologijų centro duomenimis, šiuo metu šalyje mokyklos nelanko 17 tūkst. 272 vaikai, iš jų 13 tūkst. 954 nesimoko dėl neįgalumo, dėl to, kad neleidžia tėvai, kad yra pakeitę gyvenamąją vietą ar išvykę, tačiau kur yra likusieji 3 tūkst. 318 vaikų - niekas nežino.
Jie čia gimė, augo, tačiau kažkur ėmė ir dingo! Ir kas baisiausia, jų niekas neieško. Tiesa, pareigūnai šį skaičių kiek sumažino - oficialiai skelbiama, kad nežinoma, kur yra 2 tūkst. 777 vaikai.
Kovo mėnesį Švietimo ir mokslo ministerija kreipėsi į Policijos departamentą, kad jie padėtų surasti tuos vaikus. Tačiau šie gūžčioja pečiais - paiešką jie gali skelbti tik tada, kai dėl vaikų dingimo į juos kreipiasi tėvai ar globėjai.
- Lietuvoje yra apie 10 tūkst. socialinės rizikos šeimų, kuriose auga per 22 tūkst. vaikų. Greičiausiai, tokiose šeimose vaikai nėra tinkamai prižiūrimi. Gal nuo alkoholio apsvaigę tėvai net nepastebi, kad vienas kitas jų vaikas negrįžo namo ir juolab nesivargina apie tai pranešti pareigūnams?
- Yra tokių tėvų, kurie tiksliai net nežino, kiek turi vaikų. Jie ne tik nesirūpina jais, o priešingai - išvaro į gatvę ir liepia namo parnešti pinigų. Tai atveria nepilnamečiams kelius daugybei pavojų.
- Vaikais nesirūpina jų degradavę tėvai, bet yra vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, socialiniai darbuotojai, kuriems už tokių vaikų priežiūrą mokami atlyginimai.
- Nesuprantu, ką tie socialiniai darbuotojai veikia. Kaip galima nerasti trijų tūkstančių vaikų, kurie privalo lankyti mokyklas? Tai - skandalas.
Kai prieš savaitę, gegužės 25-ąją Seime minėjome Tarptautinę dingusių vaikų dieną, Vyriausybės kanclerio Deivido Matulionio paklausėme, ką jis mano apie tokius skaičius. Šis atsakė: „Tie vaikai kažkur yra.“
Man keista mūsų valstybės pozicija - bet kokia kaina išlaikyti vaiką jo šeimoje. Nesvarbu, kad ten jie badauja, neturi savo lovos, o namuose kone gyvatės šliaužioja. Tokiam vaikui bet kuris nepažįstamas dėdė parodys saldainį, dviratuką - jis tuoj sės į jo automobilį. Ir viskas. Vaiko nėra. O savivaldybėse dirbantys valdininkai tada rašo: „Nelanko mokyklos dėl kitų priežasčių.“
Aš manau, kad taip taupomi pinigai, juk globėjams už kiekvieną prižiūrimą vaiką kas mėnesį tenka mokėti pašalpą ir kiek daug įvairų reikalavimų jiems keliama. Tuo tarpu į asocialioje aplinkoje augančius vaikus žiūrima tarsi pro pirštus.
- Valstybės pareigūnai nerastus vaikus linkę įvardyti, kaip galimai išvykusius gyventi į užsienį. Tačiau kai man teko bendrauti su Vilniaus Sietuvos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja N. Čiukšiene, ji teigė, jog išvykstantys tėvai pirmoką dar bijo vieną palikti, tačiau šeštokus palieka gyventi savarankiškai. Ir tokių paliktų vaikų vis daugėja.
- Kas paliktais nepilnamečiais rūpinasi? Pensininkė kaimynė? Kažkoks siaubas! Reikėtų uždrausti tėvams vieniems išvažiuoti, tegu pasiima kartu vaikus, juk jie negali patys savimi pasirūpinti. Paprastai jie nebelanko mokyklų, pradeda valkatauti, tad labai greitai gali tapti prekybos žmonėmis aukomis.
Normaliose šalyse net kelioms valandoms vaikų vienų negalima palikti, tuoj pat apie tai sužino atitinkamos tarnybos ir už tai neatsakingiems tėvams gresia nemalonumai. O Lietuvoje trylikamečiai gyvena vieni.
Čigonų taboro metų metais niekas negali sutvarkyti, mat visi bijo pažeisti jų teises. O kaip mūsų vaikų teisės? Atrodo, valstybė pamiršo, kad yra įsipareigojusi pasirūpinti, remti ir apsaugoti vaiką, kuris laikinai ar visam laikui dėl įvairių aplinkybių neteko savo šeimos. Taip skelbia Vaikų teisių konvencija.
- Šiuo metu oficialiai paskelbta 73 nepilnamečių paieška, pernai nutraukta 1079 vaikų paieška. Ar tai reiškia, kad tiek dingusiųjų atsirado?
- Ne. Daugumai suėjo senaties terminas - 7 metai. Jei per tiek laiko žmogus nerandamas, nutraukiama jo paieška. Daug vaikų dažnai bėga iš namų ar iš globos namų, kartais jie grįžta patys, kartais juos suranda.
Kai neseniai kreipiausi į Policijos departamento pareigūnus, kad jie patikslintų dingusiųjų be žinios vaikų skaičių, jie atrašė maždaug taip: „Su praėjusių metų likučiu - 73 nepilnamečiai.“ Štai taip: praėjusių metų likutis...
- Kaip manote, ar neseniai priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas sumažins iš namų bėgančių nepilnamečių skaičių? Gal vaikai pasijaus saugesni, žinodami, kad smurtą gali pažaboti atvykę pareigūnai?
- Šis įstatymas buvo labai reikalingas. Skaičiau, kad policijos pareigūnai dūsta nuo smurtautojų - tiek jų daug. Bet dar per mažai laiko praėjo, kad galėtumėme daryti bent menkiausias išvadas dėl vaikų, kurie gyvena tokiose šeimose.
Ne tik dėl smurto vaikai bėga iš namų. Bėga, nes yra alkani, vieniši ir niekam nereikalingi.
- Kažkuris iš trijų tūkstančių vaikų, apie kuriuos nėra jokios informacijos, galėjo tapti ir prekybos žmonėmis aukomis?
- Tuo beveik neabejoju. Kaip ir tuo, kad dingę nepilnamečiai tampa organizuoto ir labai galingo pedofilų klano aukomis. Kaip su jumis kalbėjomės prieš 12 metų, aukšti valstybės pareigūnai nė girdėti nenorėjo apie prekybą žmonėmis, nors mūsų centras tada jau turėjo informacijos apie septynias parduotas lietuves. Dabar apie šią problemą kalba visi.
Kai susitiksime su jumis dar po 10 metų, gal valdžia pripažins, kad ir Lietuvoje yra iškrypėlių medžioklės plotų.
- Natalija, o jūs pati, ar dar tikite, kad kada nors išvysite sūnų, apie kurį nieko negirdėjote 15 metų?
- Andrejui buvo dvylika kai jis su savo porą metų vyresniu pusbroliu Rimu išėjo į kiemą ir nebegrįžo. Nė vienas jų draugas, nė vienas kaimynas berniukų nematė. Per visus šiuos metus negavau jokios informacijos, išskyrus gandus. Nors ieškau jų iki šiol. Žinoma, nevaikštau ieškodama gatvėmis, bet vis įdedu mokamus skelbimus įvairių šalių dingusiųjų be žinios puslapiuose. Tikiu, kad mano vaikas grįš.
- Kai rengiau straipsnį apie dingusių vaikų tėvus, visi jie atsargiai praverdavo savo vaiko kambario duris, kur apdulkėję daiktai bylojo - šeimininko nėra. Jūs persikraustėte į naują butą, gal dabar lengviau, kai nėra kone muziejumi virtusio kambario?
- Mūsų naujame trijų kambarių bute vienas kambarys skirtas Andrejui. Į sūnaus kambarį pervežėme
visus jo daiktus, net šeštos klasės vadovėlius.
- Dažnai susiduriate su likimo broliais ir sesėmis, į jus pagalbos kreipiasi visų dingusiųjų artimieji. Ką jiems patariate? Ar apskritai įmanoma kažką patarti skausmo palaužtiems žmonėms?
- Galėdama padėti žmonėms jaučiuosi gerai. Mūsų centre tik tokie ir tegali dirbti, tik tokie, kuriems skauda. Nors atlyginimas 300-400 litų per mėnesį, čia dirbsiu kol leis sveikata. Jei ne šis darbas, būčiau išprotėjusi nuo kančios.
O kai sulaukiu skambučių žmonių, kurių artimieji dingo, pirmiausia stengiuosi sudėlioti jiems veiksmų planą, nes patys nebesugeba logiškai mąstyti. Raginu nė menkiausios detalės apie dingusįjį neslėpti nuo pareigūnų, taip pat pabrėžiu, kad kuo daugiau viešumo - tuo geriau.
- O kaip dėl vizitų pas ekstrasensus? Juk pati jiems atidavėte didžiules pinigų sumas, gal dabar jau galite įvertinti, ar tikrai derėjo į juos kreiptis?
- Šiandien gavau elektroninį laišką nuo ekstrasense prisistačiusios moters, kuri rašo, jog prieš savaitę dingusios studentės reikėtų ieškoti prie... sandėlių. Suprantu, kad 99 proc. tai yra visiška nesąmonė, kad rašiusioji tik nori pasipelnyti iš dukros ieškančios šeimos, todėl jokiais būdais neduosiu jų koordinačių.
Tačiau man pačiai tie sandėliai neduoda ramybės, galvoju, kad reikia paprašyti vyro ir nuvažiuoti pasižiūrėti, ar toje vietoje, kur pareigūnai aptiko paskutinius dingusios merginos pėdsakus, nėra kokių nors sandėlių.
Ar atsakiau į klausimą?