Šiuolaikinis aštuonmetis puikiai naudojasi kompiuteriu, supranta pagrindinius anglų kalbos žodžius ar net sugeba susisiekti su kitame pasaulio gale gyvenančiu virtualiu bičiuliu. O kai kurie netgi žaidžia strateginius žaidimus.
Skeptikai burnoja, kad taip tik gadinamos vaikų akys, o kompiuteris yra vienareikšmiška blogybė mažamečiui. Tačiau galima įtarti, kad dažnas taip kalbantis tiesiog pats neišmano visų interneto galimybių. Galbūt mūsų mažieji nejučiomis ruošiasi gyvenimui, kai informacijos sklaida bus daug kartų didesnė nei dabar, ir be planšetinio ar išmaniojo daikčiuko nebus galima žengti iš namų?
Deja, šiuolaikiniai vaikai nėra taip labai kitokie fobijų ir agresijos prasme, kaip kad norėtųsi. Kitokie gal tik tuo, kad turi rasti pačių įvairiausių būdų pelnyti tėvų dėmesį.
Nereikėtų pamiršti, jog vaikai tampa agresyvūs negaudami meilės, šilumos ir gražaus gyvenimo pavyzdžio. Statistika, kad tėvai savo vaikui skiria vidutiniškai 7 minutes per dieną, kalba pati už save.
Sakysite, nesąmonė, mama su savo atžala būna gerą pusdienį – kartu sukasi virtuvėje, verda, kepa, gamina, tvarkosi. Nepainiokite. Šis laikas skirtas namų ruošai, o ne vaikui.
Įsivaizduokite, užbėgate pas seniai nematytą bičiulį taurei vyno, o jis be to, kad su jumis bendrauja, dar ir skalbia, lygina ar valo langus. Būtų kiek keistoka, ar ne?
Taip ir su vaikais. Atžalai būtina kasdien skirti dėmesio neužsiimant jokiais kitais darbais. Vaikai yra kur kas protingesni, nei mes galvojame. Ir jaučiasi svarbūs tik tuomet, kai mes negailime jiems savo laiko.
Ar šiuolaikiniai vaikai turi tiek pat baimių? Ačiū Dievui, vis mažėja sovietinio „teisingo“ mąstymo ir gyvenimo būdo liekanų. Ir, ko gero, ne vienam iš jūsų tenka vis dažniau matyti tėvų pavyzdžių, kurie nemuštruoja atžalos būti kareivėliu, elgtis gražiai ir mandagiai - elgtis taip, kad mama galėtų juo didžiuotis.
Psichologai teigia, kad svarbiausios asmeninės savybės, elgesio ir mąstymo motyvai susiformuoja per pirmuosius trejus gyvenimo metus.
Peršasi išvada, kad be ypač svarbaus genetinio aspekto aplinka, kurioje vaikas auga, daro neišmatuojamą, netgi esminę ir lemiamą įtaką visam tolimesniam jo gyvenimui.
Vaikas, kuriam jo gyvenimo pradžioje trūko tėvų dėmesio, nes gimdytojai turėjo daug veiklos, arba toks, kuris buvo paliktas vienas ir dėl to labai išsigando, gali visą savo likusį gyvenimą jausti nesaugumo jausmą – veltis į priklausomus, patį žmogų kankinančius santykius, pats to nesuprasdamas.
Už kokias vaikų baimes tėvai turėtų jaustis atsakingi? Visų pirma, už savo pačių gyvenimo projekciją – už norą, kad vaikas sektų jų pėdomis, tačiau nekartotų klaidų. O tai neįmanoma.
Toliau – už manymą, kad vaikas – ne atskiras individas, o jų dalis. Pagal tokį įsivaizdavimą, žemos savivertės, daug kompleksų turintys tėvai tokiu pačiu laiko ir savo vaiką – nevykusiu, neturinčiu jokių galimybių gyventi kitaip nei tėvai, kažko pasiekti.
Todėl nepasitikėjimas savimi ypač dažnai suformuojamas būtent tėvų. O su tuo kovoti paskui tenka visą likusį gyvenimą.
Kalbant apie vaikų problemas, neturėtume likti pašaliniais stebėtojais, kurie tik aikčioja iš nuostabos – žiūrėkit, kokie baisūs šiuolaikiniai vaikai. Jie tėra mūsų visų ir juos supančios aplinkos atspindys. O gal net geriausia, ką turime ar kada nors turėsime.