Dukrą Aistę dabar jis lanko viename Europos vienuolynų ir žino, jog seneliu neskirta tapti.
Žmogaus protas nepajėgus iki galo suprasti, kas kuria tikrovę, tačiau visuomet išlieka galimybė gilintis, bandyti pajausti ir kalbėtis. Šįkart – apie tėvą ir tėvystę su Egidijumi Vareikiu.
- Jūsų tėtis turėjo tapti kunigu, tačiau buvo suimtas, nuteistas, ištremtas į Sibirą, tapo sovietų lagerio kaliniu. Kažkas iš Aukščiau pasirūpino Jūsų atėjimu į šį pasaulį?
- Savo atėjimą į pasaulį aš vadinu juokingu sovietiniu nusikaltimu. Kartą Strasbūre, Europos Taryboje, diskutavome apie komunizmo nusikaltimus ir debatuose aš pasakiau, kad tų nusikaltimų yra labai daug. Yra ir genocidas, ir geografiniai nusikaltimai, kai buvo žemėlapiai perbraižomi, bet aš esu atsiradęs dėl ganėtinai kurioziško sovietinio nusikaltimo.
Ir papasakojau savo tėčio istoriją. Mano tėtis Jonas Vareikis 1944 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją ir turėjo tapti katalikų kunigu, o, kaip žinome, katalikų kunigai vaikų neturi.
Kartu su Jūsų tėčiu 1947 metais buvo nuteisti ir kiti Kauno kunigų seminarijos bendramoksliai. Vėliau jie tapo tėvais?
Atsitiko taip, kad suėmė jų visą grupę, nuteisė ir ištrėmė į Sibirą. Negaliu pasakyti, kuris iš tos grupės buvo labai sovietams nusikaltęs. Pats žymiausias tėčio bendramokslis turbūt buvo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Kai klierikai atsirado Sibire, po Stalino mirties tėčiui buvo leista sugrįžti į Lietuvą, bet nebuvo leista pratęsti studijų.
Mes žavimės Alfonsu Svarinsku, kuris nutarė tęsti studijas pogrindinėje seminarijoje, tačiau kiti, tarp jų ir mano tėtis, tuo keliu nepasuko. Tėtis vėliau įstojo ir baigė Kauno politechnikos instituto vakarinį fakultetą, tapo inžinieriumi mechaniku.
Aš gimiau 1958 metais, dar atsimenu tėčio vakarines studijas. Gyvenome kukliai, vieno kambario bute, jo viduryje buvo stalas, ant jo braižomoji lenta, tėvas braižydavo vakarais. Vėliau gimė dvi mano sesutės dvynės.
Visi sutilpome 16 kvadratinių metrų kambaryje Kauno Šančių daugiabutyje. Tokia mano gimtoji vieta. Butą gavome, kai man buvo dvylika metų, išsikėlėme į Dainavos mikrorajoną, kur mama gyvena iki šiol. Tėvelis mirė 1995 metais.
- Kokį jį prisimenate?
- Mūsų šeima buvo tradicinė. Bet vienas dalykas tėtį skyrė nuo kitų: jeigu jis būtų tapęs kunigu, būtų labai geras kunigas, nes mokėjo paprastai, bet įtaigiai viską išaiškinti. Ir suprantamai. Jis mane gana anksti išmokė skaityti ir rašyti. Ketverių metų. Ne tik man tas įspūdis pasiliko, bet visiems, kas su juo bendravo.
Jis turėjo labai gerą pedagoginę gyslelę – paskaitininko, pamokslininko. Jo aiškinimo paprastumas ir logika labai paveikdavo.
Kai buvau dvylikos metų, žinojau visas astronomijos žinias, kur kokia planeta, kas yra šviesmečiai, kaip sukasi galaktikos.
Jis vesdavosi sekmadienį mane į Šančių bažnyčią, man tai nebuvo atraktyvu. Vaikams tos apeigos dažnai atrodo per ilgos, nuobodžios. Bet atsimenu – į bažnyčią ateidavo daug žmonių, būdavo grūstis.
- Vaikystėje lankėtės savo tėčio gimtinėje? Iš kur jis kilęs?
- Nuo Ukmergės apylinkių. Mes labai dažnai savaitgaliais važiuodavo su juo į Bimūnų kaimą padėti dviem tėčio seserims, dirbusioms kolūkyje. Mama sakydavo, kad vaikui reikia palakstyti gryname ore, obuolių pavalgyti, vitaminai. Bet man kaime ne tai buvo įdomiausia.
Ant namo aukšto radau krūvas išlikusių prieškarinių žurnalų, laikraščių, įnikau skaityti prieškarinius „Naująją Romuvą“, „Židinį“, buvo nemažai katalikiškos spaudos. Užtikau tėvo konspektus iš Kunigų seminarijos, man jie labai patiko, ten jo meditacijos užrašytos, kaip tas žmogus jaunas mąstė. Supratau, kad jis buvo pasiruošęs kunigu tapti.
Man tai buvo įspūdinga. Sovietų sąjungoje nebuvo tokios literatūros. O prieškarinė spauda buvo intelektuali, neprimityvi. Kai mokykloje mokė ateizmo, tai aiškindavo primityviai, o tose knygos radau atsakymus į daug klausimų, suvokiau, kad ne taip viskas paprasta.
- Žodis tėvas skamba grubokai, nesu taip savojo vadinusi. O gal tik man taip atrodo?
- Vadinau jį tėčiu, tėveliu. Tėvu? Mama kartais pasakydavo: „Tėvo reikia klausyti“. Bet aš tokiu žodžiu nevadinau. Kai atsirado savi vaikai, jis buvo senelis Jonas. Prisitaikėme prie vaikų. Vaikams su juo būdavo labai neblogai. Senelis Jonas ką nors sugalvodavo.
Kaime, atsimenu, darėme saulės laikrodį iš rąstigalio: įkali vinį, kas valandą pažymi, kur saulė, tokie nestandartiniai žaidimai. Ar skraidyklę gaminome, aitvarą. Tai, ko kiti ano meto tėvai turbūt net nesugalvodavo.
- Esate sutikęs panašų žmogų?
- Panašūs žmonės ir buvo tėtės bendramoksliai, ištremti į Sibirą. Pažįstu du žmones, tokius kaip ir aš – gimusius dėl to, kad jų tėvams nebuvo leista studijuoti Kunigų seminarijoje. Tai Tomas Ladyga, Kauno muzikinio teatro solistas, ir chirurgas Juozas Belickas.
Mes susitikome atsitiktinai, bet mūsų auklėjimas turbūt buvo panašus, nes susitikome kaip ateitininkų federacijos nariai. Tai buvo dar Sąjūdžio laikais. Visi mes panašūs. Sibiras tėvų pažiūrų nepakeitė, tėvai vaikus auklėjo katalikiškai.
- Tėvas ir vaikai. Jų ryšys gali priminti tiltą per grėsmingą bedugnę ir lieptą per upelį žydinčiame sode. Ar klystu?
- Tėtis mano nebuvo toks, kuris labai primygtinai piršdavo savo idėjas. Jis man palikdavo labai daug laisvės saviauklai. Daugelį pasaulėžiūros dalykų aš atradau pats. Žinote, kaip būdavo sovietmečiu.
Mama dažnai sakydavo: „Vaikeli, būk atsargus, neprikalbėk, ko nereikia“. Nes šeimoje sklandė antisovietiška dvasia. O tėvas taip nebardavo, matyt, suprato: kaip bus, taip yra. Šeimoje mes buvome išauklėti taip, jog aiškiai suvokėme, kad sovietinė sistema nusikalstama, neteisinga.
- Kaunas sovietmečiu buvo likęs laisvesnio žmogiško kvėpavimo bastionu Lietuvoje. Šančiuose tai jautėsi?
- Mūsų Šančių kieme nebuvo komjaunuolių. Tai toks darbininkiškas rajonas, žmonės neturtingi, pragmatiški. Vien namo kieme galėjai suprasti, koks aplink visiems didelis džiaugsmas kyla, kai sovietų ledų ritulio komanda pralaimi.
- Tam Šančių, kaip sakote, bachūrui, tėtis liepė mokytis ar jis pats sugalvojo tapti mokslų daktaru?
- Tėvas žiūrėdavo filosofiškiau ir man nesakydavo, jog būtinai reikia mokytis. Jis buvo toks konsultacinis autoritetas, bet ne fizinis, jis nevaidino nei didelio herojaus, nei šeimos galvos.
Aš supratau, kad iki gyvenimo pabaigos jis labai mylėjo savo Bimūnus. Tėvo tėvas, mano senelis, buvo emigravęs į Ameriką, užsidirbo pinigų, grįžo, investavo į ūkininkavimą, bet viskas buvo sulyginta sovietinės sistemos.
Apie mane mano vaikai sakė, kad buvau ne tiek tėvas, kiek draugas. O mano tėtis man buvo daugiau mokytojas, tik ne dogmatiškas. Jis nesakydavo, kad „jūs, vaikai, privalote elgtis taip ar kitaip“. Jis siekdavo dialogo, kalbėdavo, aiškindavo vaikams. Kai reikėdavo labai mane nubausti, tai tėvas bausdavo tik tada, kai mama liepdavo. Jis nebuvo linkęs sukti ausies ar į kampą statyti, tai ne jo natūrai. Na, kai jau mama liepdavo man įkrėsti į kailį, tada.
- Ką iškrėsdavote, kad kailis kentėjo?
- Šančių bachūras yra simbolis. Pridarydavome visokių kvailysčių. Tai langą išmušdavome, tai į sodą įlįsdavome. Vaikų gyvenimas turiningas ten buvo. Ant stogų lipdavome, į fabriko kaminą buvau įsilipęs, rūbus susiplėšęs.
- Kokia didžiausia Jums tėčio meilės pamoka?
- Gal aš ją supratau vėliau. Jis dažnai sakydavo, kad meilė nebūna logiška ir apskaičiuota, kad gyvenime labai svarbūs dalykai vyksta netikėtai. Ir kai mes su juo politikuodavome, kai buvau moksleivis, kas atsitiks su Sovietų sąjunga, ar mes išmirsime joje, ar bus kokia laisvė, jis keletą kartų yra pasakęs, kad patys svarbiausi dalykai gyvenime atsitinka labai netikėtai ir nelaukiant, negali planuoti. Kai atsirado Sąjūdis ir laisvė, daug kam tai buvo netikėta.
Savo prisiminimuose kartais matau tėtį, kuris niekados neatrodo nei visažinis, nei toks, kuris primetinėja nuomonę, jis toks lyg konsultantas. Paskutiniais gyvenimo metais neatrodė, kad yra pesimistas, nors patyrė vieną, antrą infarktą. Savo išėjimą jis sutiko ramiai.
- O kokia liko neapykantos pamoka?
- Mes visi nekentėm politinės sistemos, bet neatsimenu, kad būtų neapykanta kaimynams, giminėms. Jeigu ji ir buvo, tai jos nesimatė.
- Su savo vaikais bendravote panašiai, kaip su Jumis tėtis?
- Nesijaučiu labai geru tėčiu. Turėjom du vaikus, dabar faktiškai likome dviese su žmona Rozvita. Gal tai ir tėčio įtaka, bet man neatrodė, kad yra gerai kažkaip vaikus nuolat auklėti. Norėdavau būti vaikų draugu, su jais draugauti. Nežinau, ar man tai išeidavo gerai ar ne, bet supratau, kad buvau jų draugas.
- Esate išgyvenęs tragišką išsiskyrimą su sūnumi Martynu. Praėjo penkiolika metų, ar galima netekties skausmą padėti tarsi į šalį, apgaubti laiko stiklu?
- Nei čia užmirši tą istoriją, nei ką. Taip atsitiko. Tikrai žinau, kad nenorėjo niekas blogo. Man labai skaudėjo. Ir dabar skauda. Į kapus mes einame dažnai, na, bet tai yra faktas. Kuris kažko mus moko. Tai įvyko praėjus metams po tėčio mirties, 1996 rugsėjį. Kai mirė senelis, mūsų Martynas reagavo labai skausmingai. Tie mūsų vaikai...
Mes mokėm, kad reikia padėti kitiems, reikia būti kitų žmonių draugu, kad gyvenimas ne kariavimas, o gerumas. Tai dukra Aistė pasirinko tarnystės neturtingiesiems kelią. Nes mes vaikams nesakėme, kad jiems turi rūpėti pinigai ir pelningos specialybės.
Netgi įtariu, kad jeigu Martynas gyventų, jis būtų pasukęs į kunigystę. Jam tai buvo įdomu, bet kai keturiolika metų, tai vaikas dar nėra apsisprendęs. Aistės pasirinkimas irgi nebuvo staigmena. Dabar ji Varšuvoje, besiruošianti priimti vienuolystės įžadus, bet tai ne taip greitai. Jeigu studijų procesas bus sėkmingas, metų pabaigoje išvyks į Romą.
- Mes nežinome, kol esame, nei savo tėvų, nei vaikų, nei savojo likimo. Gal jį galima nuspėti? Ką rodo Jūsų gyvenimiška patirtis?
- Šiandien, esu pastebėjęs, tėvų ir vaikų santykiuose yra tokia bėdelė: tėvai nori, jog vaikai neturėtų problemų, kurias jie turėjo patys.
Sako, „aš dirbu, vargstu, kad tau nereikėtų vargti, stengiuosi, kad tau geriau būtų“... Bet juk jeigu ne tos, tai kitos atsiras problemos. Kai vaikas buvau, žinojau, kad turtingi nebūsim, bet pinigo kalimas nebuvo labai svarbus.
Dabar dažnai atrodo, kad tėvo pareiga yra kuo pelningesnė vaiko specialybė, kad materialiai vaikas būtų aprūpintas.
Norim, kad vaikai gyventų pasiturinčiai, tai savaime nėra blogai, bet tai neturi būti vienintelis tikslas. Kai lyginame save su skandinavais, belgais, švedais, atrodo, kad mums labiausiai trūksta pinigų. Šis faktorius per daug pas mus akcentuojamas, kartais reikia suprasti, kad vaikams ne visada šito reikia. Meniški vaikai negalvoja pirmiausia apie pinigus. Vaikai yra dvasingi, savotiškai oponuojantys dabartiniam pasauliui.
Tėvai verčiau stengtųsi įžiūrėti savo vaikuose tai, ką jie turi. Kaip sakė Antoine‘as de Saint-Exupéry, kiekviename žmoguje yra Mocartas, bet mes tą Mocartą užmušame. Pridėčiau – matydami, kad kiekviename turi būti buhalteris. Neužmirškime Mocarto vaike.
- Ką norėtumėte pasakyti tėvams ir vaikams Tėvo dienos proga?
- Iš savo įtakos vaikams, savo patirčių aš labai norėčiau, kad tėvai ir vaikai būtų draugais. Tėvai nėra visi tokie supermenai, kad vaikams būtų superpavyzdys ir galėtų teigti, jog gyventi reikia taip, o ne kitaip.
Tėvai irgi turi būti savotiškai kuklūs, neerzinti vaikų per daug, kaip Šventas Raštas sako. Linkėčiau, kad nebūtų pamokslavimo, pamokomo tono – tėtis viską žino, o vaikas – kvailas.
Vaikai turi tėvus gerbti, bet, žinot, kaip pasakė vienas mano kolega: „Nei tėvai turi būti dievai, nei vaikai.“ Vieni ir kiti yra žmonės. Tėvai neturi būti pasipūtę, o vaikai neturi būti visko reikalaujantys. Linkiu ne tokio santykio – stiprus, silpnas, protingas, kvailas, o visiškai priešingo – kai jauti, kad šalia yra tavo draugas. Tokią draugystę iš tėčio esu gavęs ir, tikiuosi, perdaviau savo vaikams.