Avantiūristiniu būdu konservatoriai buvo įsitraukę į savo gretas tautininkus, ir visi matėme, kuo tai baigėsi – katastrofa santykiuose su Lenkija. O kas yra bendro tarp socialdemokratų ir tvarkiečio P. Gražulio pareiškimų? Tvarkos ir teisingumo partija yra keršto partija. Jos vadovas su ta mintimi gula ir keliasi.
Jokių nacionalinių uždavinių ji nesiruošia spręsti. Tačiau tai yra smulkmena, palyginus su tuo, kas laukia bloko partnerių ir rinkėjų ateityje. Istorija, prasidėjusi R. Pakso apkaltos procesu, nepasibaigė, ji tęsiasi. Vykęs procesas buvo vietinės reikšmės dalykas. Tarptautiniai dar laukia savo eilės. J. Borisovo vaidmuo prezidentinėje epopėjoje yra susijęs ne vien su pilietybės klausimu. Ir žaidėjų čia bus daug.
Ar socialdemokratai yra pasiryžę krūtine pridengti nemalonius klausimus tikrai ne apie mokesčius, minimalų mėnesinį atlyginimą ar socialines išmokas? Išsakyta užuomina nėra triukas, ar gąsdinimas. Tai realybė, kurios, deja, daugelis politikų, nugrimzdę į smulkias vidines politines kovas, nebesugeba pamatyti. Apie kerštą teisėsaugai, su antrankiais pasitikusiai iš Maskvos grįžusį vadą, tegalvoja ir Darbo partija.
Darbo partijos mitinge prie seimo apie tai labai aiškiai buvo pasakyta. Gal socialdemokratai mano, kad “juodosios buhalterijos” byla yra fikcija? Pateisina įžeidžiamas Lietuvos atžvilgiu V. Uspaskicho kalbas iš Raudonosios aikštės? Siūlytų jį premjeru? O paskui, gal net po kelerių metų, paaiškėjus V. Uspaskicho verslo pradžios peripetijoms, ragins pradėti apkaltą?
Žinoma, partijų ir jų rinkėjų reikalas, su kuo jungtis ar skirtis. Bet kam tada tos nepabaigiamos kalbos apie skaidrumą, principus ir pažiūras, jeigu realybėje yra viskas atvirkščiai: užkulisiuose perkamos ir parduodamos seimo vietos ir postai. Gal tikrai diskusijos apie vertybes, ginčai, idėjų karai yra skirti moksleivių ir studentų viktorinoms bei neturintiems ką veikti politikos apžvalgininkams.
Lietuva – paradoksų šalis. Blokuojasi diametraliai priešingų nuostatų partijos, o tos, kurios išpažįsta vieną ir tą pačią politinę ideologiją ir net skaito tas pačias knygas, sėdi vieni prieš kitus apkasuose. Iki rinkimų liko vos keli mėnesiai, o liberalai tebesvarsto, ar jiems jungtis. Liberalcentristų vadovas pirmas aiškiai pasakė, kas laukia susiskaldžiusių ir pakvietė vienytis net aukodamas savo pozicijas, bet kol kas girdėti tik komentatorių juokas į saują.
Kvailesnės situacijos ir nesugalvosi. Liberalias politines pažiūras remiančių žmonių Lietuvoje yra ne mažiau, nei socialdemokratų, bet jie priversti rinktis tarp trijų grupių. Vienmandatėse apygardose vienam liberalui teks grumtis su dviem kitais liberalais ir dar papildomai gal būt su būsimais koalicijos partneriais. Kuo tai pasibaigs, aišku ir vaikui. Baigsis pergale žmonių, kurie sutryps ir dešiniuosius ir, laikui bėgant, socialdemokratus.
Po prezidentinės apkaltos ir V. Uspaskicho pareiškimų iš Kremliaus avanscenos, buvo galima tikėtis, jog į vykstančius politinius procesus bus pradėta žiūrėti atidžiau. Tai reiškia - nebespręsti vien iš atvaizdo televizoriaus ekrane, bet pasidomėti, kas yra režisierius ir scenarijaus autorius. Be to politikos nebūna. Lietuvoje politika jau nebėra susijusi su atskiro asmens praturtėjimu ar kokio nors biznio organizavimu.
Seimo narių – kioskininkų laikai jau praėjo. Šeimos koncepcija ar mokinio krepšelis yra svarbūs dalykai, bet ne jie lems ateitį. Per Lietuvą eina kelių didelių valstybių interesai. Ir politiniai, ir ekonominiai. Apie tai daug prirašyta, bet neįsisąmoninta. Kaip mes atsidūrėme energetinėje saloje? Dvi atominės elektrinės panosėje ir dar raketos Karaliaučiuje. Tie, kurie mato Lietuvą kaip įrankį savo tikslams pasiekti, labai patiko judėjimas prieš LEO ir dar labiau patinka rožančiaus kalbėjimas po prezidentūros langais.
Tik iš pirmo žvilgsnio maldos ir strateginiai projektai atrodo nesusiję dalykai. Juk jau girdime sakant: kam mums NATO ar atominė elektrinė, jeigu silpni moraliniai pagrindai. Dirbtinis FNTT skandalas , dešiniųjų kova prieš dešiniuosius, pakėlė suinteresuotų stebėtojų reitingus ir dar labiau aptemdė galimybe rinkėjams suprasti, kas šiuo metu yra svarbiausia.
Prezidentas V. Adamkus viename pastarųjų pasisakymų išreiškė nusivylimą susmulkėjusia Lietuvos politika ir nesugebėjimu matyti valstybės gyvenimo visumos ir aiškiai nusibrėžti tikslą, kurlink norima eiti. Prezidentas turėjo omeny ne jau parašytas strategijas dešimtmečiams į priekį, bet Lietuvos vietą ir vaidmenį Europoje.
Ne paslaptis, V.Adamkus yra vienas tų įtakingų politikų, kurie norėtų matyti susibūrusius liberalus. Kada nors gal taip vėl įvyks, bet ne pats jungimasis yra tikslas. Svarbiausia – vardan ko tai daroma. Jeigu tai skirta tik mechaniniam postų pasidalijimui užkulisiuose, tokio vieningumo vertė labai menka.
Socialdemokratai buvo viena iš įtakingesnių ir pastovesnių proeuropietiškų partijų, galinti be didelių sutrikimų tęsti užsienio politiką ir vykdyti strateginius projektus. Skubotas aljansas su politikais iš kurių galima laukti tik netikėtumų kelia rimtą susirūpinimą, kokia politinė jėga Lietuvoje gali suvaldyti valstybės laivą siūbuojančioje ES jūroje.