Žinojau, kad, sugrįžęs į Tėvynę, laisvam piliečiui brangios karūnos dar neužsidėsiu. Kodėl? Todėl, kad mano Tėvynė dar toli gražu nėra laisva. Sužalotų žmonių visuomenė negali gyventi pilnavertėje laisvėje. Sovietmetis sistemingai naikino žmogaus galią „būti savimi“ – pažinti ir mylėti Kūrėjo padovanotą prigimtį.
„Turėti save“ kaip brangiausią turtą reiškia rinktis, t.y. būti laisvu, iš prigimtinės pilnatvės džiaugsmo paskatų. „Neturėti savęs“ - sirgti savęs neturėjimo negalia ir gvieštis pakaitalų, t.y. būti vergu.
Savęs pažinimo ir, todėl, savęs meilės trūkumą žmonės kompensuoja godžiu vertingų dalykų ar patirčių (paprastai tariant, pinigų, galios ir sekso) kaupimu. Žmogaus prigimtis yra besotė. Sukurta pagal Dievo paveikslą ir panašumą, tačiau prigimtine nuodėme praradusi ryšį su Kūrėju, žmogus siekia lygintis su Dievu per beatodairišką ir beprotišką savo „ego“ dieviškumo tvirtinimą. Toje žmonių bendruomenėje, kur sunyksta bendrabūvio jausmas ir papročiai, t.y. moralė, įsigali godi beprotystė, ypač, pasireiškianti galingųjų ištvirkimu ir valdingu siausmu.
Amoralioje Lietuvoje taip ir atsitiko. Ir tai yra dėsninga sovietmečio nelaisvės išdava. Juk mūsų laikų Lietuvoje net Katalikų Bažnyčios moralinio autoriteto nelabai kas paiso. Bet ar tas autoritetas realiai egzistuoja? Juk ir pati Bažnyčia, moraliai žlugdyta sovietmečiu, neturėjo tiek daug šventumo ir moralumo išteklių, kad atsispirtų nuodėmingai gausos ir „gero“ gyvenimo pagundai. Ir štai dabar Bažnyčia dažniau vertinama kaip galios židinys, o ne žmonių gėriui tarnaujantis aktyvus tikėjimo Dievu ir visuomeninės moralės apaštalas.
Kaip nominalus autoritetas Bažnyčia yra vis dar reikalinga politinei konjunktūrai. Tačiau neverta net puoselėti iliuzijų, kad ta pat remiama politinė konjunktūra atsilieps į tikinčiųjų lūkesčius, ar sieks tvirtinti moralę visuomenėje.
Klausimas yra šis: kas užims moralinio autoriteto vakuumą Lietuvoje? Bet ar verta klausti? Juk akivaizdu: visi, kas turi interesą „būti galingu“ ir valdyti visuomenę. Galingieji ir jų viešieji botagėliai ir plaktukai teigia savo „moralę“. Čia pat dygstantys savigynos nuo galingųjų savivalės būriai, savo ruožtu, ima teigti savaip išdaigintomis vertybėmis grįstą moralę.
Pavyzdžiui, šūkis - „Kiek tavyje yra Drąsiaus?“ - yra ne kas kita, bet iš desperacinės savigynos kildintos savitos „moralės“ simbolis. Tiksliau, antimoralės. Tačiau ar ši antimoralė nėra savo galią teigiančių ir kitus savo galiai paprastus piliečius vergiančių galingųjų „moralės“ atoveiksmis?!
Susipriešinimą visuomenėje kildina savastį praradusių vergų negalios vardan įsigalinimo teigimas. „Kas buvo niekas, tas taps viskuo“, – skalambija marksistinis vergų internacionalas. Tuomet ir turime padėtį - kare kaip kare. Tokia ta marksistų nudvasintos Lietuvos politinė tikrovė.
Savo negalios galią teigiantys ir grupuotėse užsisklendę bei nuolat tarpusavyje konkuruojantys žmogeliai toli gražu neatstovauja piliečių bendrabūvio faktui. Juk bendrabūvis yra kuriamas tvarias vertes kuriančių žmonių. Ir visgi tokių žmonių Lietuvoje yra ir jų yra dauguma.
Būtent šiuos žmones ir noriu pasveikinti: „Sveika, Lietuva“. Štai tokios sveikos ir tvarios Lietuvos aš ir ilgėjausi, į tokią prieš septynerius metus sugrįžau. Nesitikėjau, kad čia bus lengva. Ir pačiam teko pajusti galingą „moralę“ teigiančių autoritetų persekiojimus. Mat tvarias vertes kuriantis darbas labai jau bado akis nesąžiningiems menkystoms. Nes tvarias vertes telkianti kūryba apnuogina anų netvarumą ir gręsiančią užmarštį ne tik žmonių, bet ir Dievo akyse. Paskutinis Teismas, jau vykdomas sulig kiekvienu sąžinės aktu, jiems tik krauna į sielas niekio sunkį. Būti savo negalios galią teigiančiu vergu - labai nedėkingas ir rizikingas reikalas.
Taigi, būkite pasveikinti išliekančias vertes kuriantys Lietuvos piliečiai! Jūs esate savęs ir savo Tėvynės kūrėjai. Jums nereikia nieko niekinti. Atvirkščiai, jūs sugebate, atrodo, iš nieko sukurti tai, kas tvariai džiugina žmogų ir tvirtina piliečių saitus – Lietuvos kūną ir kraują.
Sveika ir tvari Lietuva yra mūsų, neabejoju, ateitis. Ši Lietuva turi ir moralią užduotį – paskatinti visaverčiam būviui savo neįgalioje saviapgaulėje pasimetusius bendrapiliečius. Kas, jeigu ne laisvas žmogus padės vergui išsivaduoti iš negalios, neapykantos ir karūnuotis pilnatve – Dievu bei savuoju žmogiškumu.