Kastytis Maliukevičius prisipažino, kad į Smaragdinę salą vyko kaip ir daugelis lietuvių – užsidirbti.
Tačiau dabar 41 metų vyras įsitikinęs, kad jei nebūtų mėgęs savo darbo, jam nebūtų pavykę sutikti gerų žmonių ir tikrąja to žodžio prasme nuversti kalnus.
Jaunystėje prie žemės darbų nelinkęs vyras Airijoje rado tikrąjį savo pašaukimą gražinti aplinką ir pelnė vietinių gyventojų pasitikėjimą.
Svajojo patekti į salą
Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje radiotechninių matavimų specialybę įgijęs K.Maliukevičius Lietuvoje ilgai nerado patinkančio darbo.
„Kartą, kai rutina galutinai įgriso, draugams pasakiau, kad noriu į salą. Geriausia, į negyvenamą. Prisikalbėjau“, – prisiminė neatsargiai ištartus žodžius kaunietis.
Po kurio laiko Airijoje gyvenę draugai jį pakvietė atvykti ir laimės ieškoti ne negyvenamoje, o tikrų tikriausioje saloje.
Niekada žemės darbais, tuo labiau aplinkos apželdinimu nesižavėjęs jaunas vyras pakliuvo į šiais darbais užsiimančią bendrovę.
Penkerius metus nuo balandžio iki lapkričio Kastytis dirbdavo šios firmos klientams. Žiemą praleisdavo Kaune su čia gyvenančia žmona ir sūnumi.
„Jaučiau kaltę, kad jie vis laukia manęs. Planavau visam laikui grįžti į Lietuvą. Bet ir vėl užklupo netikėtumas“, – pasakojo K.Maliukevičius.
Sulaukė netikėto pasiūlymo
Vyras jau turėjo lėktuvo bilietą į Lietuvą. Tačiau paskutinę darbo dieną vieni klientai paklausė, ar jis negalėtų užtrukti dar 2 savaites, ir pasiūlė dirbti tik jiems.
„Taip 2 savaitės išsitęsė iki dar 5 metų“, – pasakojo vyras.
Buvę verslininkai, jau besimėgaujantys ramia pensija, valdė didžiulį žemės plotą. Jame plytėjo nesukultūrinti laukai, suvešėję miškai. Didžiojoje teritorijos dalyje buvo šabakštynai.
Istorijos šaltiniai bylojo, kad šioje žemėje dar XIV amžiuje buvo bažnyčia, veikė nemažas religinės bendruomenės centras.
Šeimininkai pasiūlė sukultūrinti apleistas teritorijas.
Nešiojo tonas akmenų
„Nesu studijavęs jokių aplinkos dizaino mokslų. Nemoku nubraižyti ar nupiešti to, ką ketinu daryti. Idėjos, kaip ir ką tvarkyti, tiesiog gimsta galvoje. Nepaisant to, šeimininkai manimi pasitikėjo, suteikė visišką veiklos laisvę“, – džiaugėsi vyras.
Šeimininkai iš pradžių pasamdė darbininkus dideliems žemės plotams suarti ir taip paruošti vietovę būsimiems darbams.
Vėliau kaunietis darbų ėmėsi vienas. Iš laukų nešė tonų tonas ten besivoliojusių akmenų, formavo takus. Kalnus pavertė laiptuotomis terasomis. Sėjo žolę, sodino augalus, gamino medinius tiltus. Tuo pat metu reikėjo dirbti ir kasdienius aplinkos priežiūros darbus.
Lankė pranašingi sapnai
Triūsdamas vyras jautė, kad vietovė spinduliuoja ypatingą energetiką.
Kartą K.Maliukevičius susapnavo mažą jį pabučiavusį vaiką. Kitą dieną šabakštynuose aptiko kelis didelius akmenis.
Šeimininkų paklausė, kas tai per akmenys. Vyras pasakojo nepaprastai nustebęs, kai išgirdo, jog jie greičiausiai yra pagal bažnyčios kanonus už kapinių tvoros palaidotų savižudžių kapų antkapiai.
Airiai apsidžiaugė, kai vyras, prisimindamas sapną, pasiūlė sutvarkyti šią vietą, akmenimis išgrįsti aikštę aplink antkapius, ją apželdinti, sukurti savotišką atminimo panteoną.
Besidarbuodamas K.Maliukevičius prisiminė kitą keistą sapną, kuris aplankė pirmais darbo turtuoliams metais. Nuo to laiko jau buvo prabėgę keleri metai. Kaunietis sapnavo keistą šaltinį.
Prisiminęs tai, pradėjo domėtis, ar kur netoliese nėra vandens telkinio. Upelį užtiko visiškai apžėlusį, apneštą žemėmis, neįžiūrimą.
Išvalęs jį vyras panoro nukreipti srovę į kitą pusę, kad šaltinis čiurlentų per didesnę teritoriją.
„Nesu linkęs kištis į gamtos gyvenimą. Tvarkydamas aplinką stengiuosi, kad viskas atrodytų kuo natūraliau, naudoju tik pačios gamtos teikiamas medžiagas. Abejojau, ar upė man paklus, ar turiu teisę kištis į jos gyvenimą. Tačiau, matyt, sumanymas buvo geras ir jį įgyvendinti pavyko“, – pasakojo K.Maliukevičius.
Dėl tautiečių buvo gėda
Per 10 darbo Airijoje metų kauniečiui teko susidurti su daugybe vietinių gyventojų, pajusti airių gyvenimo būdą.
„Tai didelis civilizuotas kaimas. Daugelis turi žemės ir daug investuoja į aplinkos gražinimą. Lietuviai labiau linkę pirmiausia auksais išdabinti namus“, – įsitikinęs vyras.
Iš pradžių darbdaviai į emigrantą žvelgė įtariai. K.Maliukevičiui kartais būdavo gėda prisipažinti, kad jis lietuvis, nes mūsų tautiečiai Airijoje garsėja ir negerais darbais.
Tačiau darbštus vyras užsitarnavo airių pasitikėjimą, tapo kone šeimininkų šeimos nariu.
Leidžiama klaidas ištaisyti
Labiausiai K.Maliukevičiui patiko tai, kad Airija yra ta šalis, kurioje kiekvienam suteikta teisė atskleisti savo sugebėjimus.
„Padaręs klaidą žmogus neapšaukiamas, nesuniekinamas. Pradedant vaikais visi turi teisę pabandyti kažką padaryti dar kartą, iš naujo, tikintis, kad šį sykį pavyks“, – sakė kaunietis.
Nors dirbti ir uždirbti Airijoje sekėsi, šeimos ilgesys vyrą vis dėlto privertė grįžti į Kauną.
K.Maliukevičius tikisi, kad ir lietuviai vis labiau norės gražinti savo aplinką. Tik abejoja, ar pavyks rasti žmonių, kurie juo pasitikėtų taip, kaip tai darė buvę jo šeimininkai airiai.
Palmira Sirusienė, Įdarbinimo agentūros vadovė
„Ne vienerius metus padedame darbdaviams ieškoti darbuotojų.
Grįžtančiųjų iš ilgalaikės emigracijos ir į mus besikreipiančių darbo ieškančių žmonių pasitaiko tik vienas kitas. Tai – nekvalifikuotą darbą galintys dirbti, aukštojo išsilavinimo neturintys kauniečiai.
Iš patirties žinau, kad tokiais žmonėmis darbdaviai nelinkę pasitikėti. Daugeliu atvejų į darbą priimtas buvęs emigrantas retai kada tikrai nori įsigilinti į savo darbą, kelti kvalifikaciją.
Dažniausiai po vasaros jie vėl palieka Lietuvą. Todėl darbdaviai nenori investuoti į iš emigracijos grįžusio žmogaus mokymą, nes iš anksto nėra užtikrinti, kad jų pastangos nenueis vėjas, o kvalifikaciją įgijęs žmogus savo žinias panaudos vėl išvykęs į kitą šalį.
Kvalifikuoti, patyrę specialistai darbo susiranda patys“.