Mūsų tolerancijos jausmas grindžiamas tuo, kad pripažįstame įvairias tiesos įrodymo galimybes ar jų priimtinumą. Umberto Eco. Ir man buvo atskleistos tiesos, ir mano visažinei meilei daugelio ankstesnių vizijų vidinė prasmė pasirodė be jokio šydo. Oskaras Milašius. Mesijų, pranašų, herojų ir didžiavyrių laikai nenugrimzdo į praeitį. Šių laikų visuomenė irgi vis atsigręžia atgal, o savo dabartį kuria vaduodamasi iš senųjų mitų ir kurdama naujus. Tikėjimas, kad kas nors ateis ir išgelbės, suteiks viltį ir išganymą, išvaduos iš ašarų pakalnės, tebėra gajus kaip ir prieš šimtus metų. Naivus mitinių herojų ilgesys, nenuilstamas naujų gelbėtojų ieškojimas, tapatinimasis su jais yra emocinis intelektualinio sąstingio (demitifikacijos) padarinys. „Emocijos, kaip ir žmogaus jausmai, instinktai, nėra lygiavertės, kaip nėra lygiavertis ir katarsio išgyvenimas. Daug svarbesnės yra tos emocijos, kurios vaduoja žmogų iš šiandieninės menkystos, sukelia troškimą pakilti į visa mylinčios, visa aprėpiančios herojiškos veiklos viršūnes“, – rašė Balys Sruoga. Šiuolaikinių herojų spindesys, nors akis bado jų savikūros mechanizmų nuogumas, emocinio skurdo laikais vis tiek priverčia patikėti kilnių, nors labai jau nerealių siekių tikrumu, svarbumu, veiksmų nuoširdumu, geresnio, viltingesnio ir prasmingesnio (?) gyvenimo pažadais. Šiuolaikinis herojus apibrėžiamas kaip išskirtinai drąsi, kilni ir stipri asmenybė, sukurianti tam tikrą vertybinį precedentą, panaikindama ribą tarp heroizmo ir altruizmo. Herojams priskiriami aštuoni bruožai, vadinami didžiaisiais: protingas, stiprus, nesavanaudis, rūpestingas, charizmatiškas, nenusimenantis, patikimas ir įkvepiantis. Tokių asmenybių stoka, „klaidūs judantys visuotinio skepticizmo smėlynai“, reliatyvizmo diktatūra kuria prieštaringą šiuolaikinį pasaulį – viena vertus, siekiama paprastumo kaip ideologijos, išvaduosiančios iš veidmainystės prievolės, suteiksiančios laisvę vaizduotei, antra vertus, ilgimasi ne nuoširdumo (genuine thinking) – tai būtų tikras iššūkis šiuolaikinei visuomenei, o išskirtinumo galios ir originalumo. Būtent savitumo, ypatingumo estetikai (aesthetics of singularity) skirtos Fredrico Jamesono paskaitos šį vasarį sulaukė didžiulio susidomėjimo JAV – Berklio ar Kolorado universitetuose, o gegužės pradžioje jis apie tai kalbėjo Vokietijoje, Mainzo universitete. Kokiomis vizijomis galėtume remtis mes, su kuo tapatinamės, kas lemia mūsų ypatingumą ir herojinius siekius? Vizijos ir pranašystės Ateities pranašystės, Oskaro Milašiaus išdėstytos Ars Magna puslapiuose ir Slėpinių egzegetinėse pastabose, atskleidė būsimus XX a. virsmus: „Rytai jau nebeturi ko mums duoti. Ateitis priklauso Europai ir Naujajam Pasauliui. Jau dabar praėjusio amžiaus mokslo puikavimasis mums kelia šypseną. Šiandieninis pažinimo nerimas ir abejonės po keleto metų taps pajuokos objektu. Pirmykščio apreiškimo teorija susilaukia vis didesnio pritarimo tarp nuovokiųjų.“ Poetinio talento derinys su metafizikos, reliatyvumo svarbos nuojautomis, alchemijos, kabalos išmanymu ir krikščioniškojo Dievo mokymo išpažinimu padėjo nušvisti „dvasios saulei“ (le soleil spirituel), kaip rašė jis „Laiške Storgei“. Septyneri ilgos „mistinės sausros“ metai − tai Milašiaus duoklė dangiškajam apšvietimui. Ar jam teko išgyventi mistikų nuolat minimą didžiąją „netikėjimo naktį“ kaip ypatingą išbandymą, po kurio seka ilgai lauktas praregėjimas, „Laiške Storgei“ nerašoma. Bandydamas įžvelgti ateitį, jis pasikliovė savo nuojautomis, pranašiškomis įžvalgomis, buvo ištikimas atsiskyrėlio gyvenimui. Tačiau nesiekė pigaus populiarumo, sunkiai nešdamas Dievo dovaną – nepaprastumo naštą. Sukrečiančios poeto įžvalgos išliko amžininkų atmintyje: „Tą dieną Oskaras Milašius atėjo į Lietuvos pasiuntinybės saloną. Buvo liūdnas, išbalęs, o rankose nešėsi keletą knygų, smulkiai prirašytą popieriaus lakštą. Atvertė spalvotą, gražiai įrištą atlasą, rodė vieną žemėlapį ir klausė: − Kas čia? Ar žinote? Ar matote? Sužiuro moterys bei vyrai. Tylėjo. Už visus, nutraukęs nejaukią tylą, atsiliepė Petras Klimas: − Tai Jungtinės Amerikos Valstijos. Milašius linktelėjo galva: − Tegul bus ir Valstijos. Argi nematote slibino? – atlasą sukiojo tai vienu, tai kitu šonu, tiksliau nustatė prieš šviesą. − Štai Apokalipsės žvėris…“ Gilinęsis į politinio mesianizmo idėjas, Milašius buvo nusiteikęs gana pesimistiškai, ženklų, teikiančių ateities viltį, matė mažai: „Brangus mano skaitytojau, aš tave sustabdau. Netikėkite, kad istorija bus šitaip graži. Tai tėra tik Istorija. Istorija, kurios įvykiai plėtosis ne grynai dvasinėje plotmėje […] Gobši žemė amžinai reikalaus iš mūsų už kąsnį duonos, kurio iš jos prašome, visiškai neproporcingos sumos pasiaukojimo ir pastangų. Europos politinė reforma pareikalaus ilgų, ilgų metų.“ Lemtingi apokaliptiniai ženklai būdingi daugumai pranašysčių, numatančių, koks likimas laukia pasaulio ir žmonijos, o nauji pranašai jas nuolat tikrina, tapatindami su laiku ir vieta. Milašiaus pamokymas: Gink Tėvynę, jei ji pavojuje, bet neleisk, kad šis imperatyvas taptų pamatine tavo gyvenimo vertybe, yra tapęs moraliniu imperatyvu ne vienam iš jo pasekėjų, taip pat ir garsiojo „Dunojaus“, kaip europietiškos paradigmos, kūrėjui Claudio Magrisui. Įžvelgdamas begalinį šios frazės talpumą, jis pabrėžė, kad reikalingi abudu dalykai: ir nuoseklus tėvynės fetišizavimas, ir tuščio garbinimo vengimas. Galima sekti mesijais, priimant jų tiesas, bet svarbu išsaugoti ir pasirinkimo laisvę, kad savarankiškai ieškodami atsakymų, atskleistume naujas perspektyvas. Mesianizmas: tikrasis ar tariamas Viena didžiausių Naujųjų laikų asmenybių, tautos patriarchas Jonas Basanavičius, savo partija laikęs senąją Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, amžininkų vadintas moraliniu tautos prezidentu, įvedė naują tradicijos paradigmą: siekti, kurti, veikti, tapatinantis su idealia praeities vizija. „Planingas, programinis žmogus kiekviename colyje, kiekviename žingsnyje, – taip jį apibūdino Juozas Tumas-Vaižgantas. – Veikėjas, kuriam per visą amžių tešvietė tas vienas tikslas, teviliojo tas vienas gyvenimo uždavinys − vaisingai be afektacijų, be afišavimosi, be reklamų tarnauti savajai tautai in toto; tokiai, kaip yra, bet tik ji būtų gyva ir į žmonijos turtų iždyną įdėtų tai, ką ji turi originalaus, šviežio, naujo.“ Kurdamas tautos ideologiją, Basanavičius kelius Nepriklausomybei pasiekti ir Lietuvos ateitį numatė remdamasis neįtikėtino heroizmo matrica. Pasirinkęs sunkią tautos vedlio misiją, jis parengė tautinio sąmoningumo kodeksą, kuriuo ir pats vadovavosi: „Nepriklausomos savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisę.“ Teisė geisti, teisė būti ir veikti be verksmingos egzaltacijos, be patriarchalinio pasipūtimo ir savęs absoliutinimo, kuris pasidarė toks būdingas šių laikų visuomenei, nebesugebančiai vadovautis tauriai paprastais dalykais, stokojančiai drąsos garbingai priimti lemties iššūkius. Pirmajam Aušros numeriui parašytoje „Priekalboje“ Basanavičius vylėsi, kad tautos dvasia dar galės prašvisti: „Kaip auszrai ausztant nyksta ant żemes nakties tamsybe, o kad taipjau praszwistu ir Lietuwos dwase! Toks musu troszkawimas ir noras.“ Mesianistinis atsiribojimas, savęs atsisakymas dėl idealų, kurių siekiama, tarsi veidrodis parodo, kokia menka yra šiais laikais daugelį apėmusi begalinio susireikšminimo manija. Prieš gerus šimtą metų herojinė retorika neturėjo merkantilaus asmeniškumo atspalvio: „Iszpilditi isz gilumo szirdies noredami, mes ne troksztam del sawes kitokio pelno ir naudos, wienat kad musu żodzei pultu ant grażios dirwos ir atnesztu szimteriopą dwasiszką naudą Lietuwai...“ Iškilusis vizionierius Jonas Basanavičius ir „neatrastas“ herojus Vincas Kudirka vertintini kaip nacionalinės savasties „forpostai“, kurių atradimai ir praradimai mitologizuojami ir įprasminami vis iš naujo, nelygu kas ir ko siekia. Ar Vinco Kudirkos atsivertimo į lietuvybę esmę iš tikrųjų išreiškia vien „praktiško, realaus, pozityvaus, suvalkietiško savo gyvenimo įprasminimo ir savo socialinės atsakomybės realizavimo mitas“, kaip tą suformulavo Algirdas Julius Greimas? Ar tai buvo savęs ieškojimas, ar herojinis atsivertimas, suradus tikrąją tapatybę? O gal intelektualo pasirinkimas žengti, pasak Nerijos Putinaitės, „per tobulėjimą į laisvę“? Kudirkos pasiaukojimą, lydimą alinančio savęs nepaisymo, Vytautas Kavolis pavadino „neapykanta sau“, bet pripažino: „Emocinę stiprybę, individo jausminį prisikėlimą“ Kudirka pasitelkė, „kad rastų jėgų tautiniame sąjūdyje dalyvauti.“ Mes, gyvendami politinių svajonių saulėlydžio epochoje, galime tai palyginti su dabartine tautos būsena – deja, neapykanta sau dabar tapusi dar ir abejingumu tautos gyvasčiai. Siekiant sukurti naujas sąmonėjimo atramas, į lietuvių kultūrinę atmintį kartu su Aušra tarp daugybės kitų dalykų buvo įvestas ir Margirio, ir Pilėnų mitas, tapęs tvirtu etninės tapatybės pamatu. JoÅLzefas Ignacas Kraszewskis apysakoje „Kunigas“ rašė, kad kryžiuočių nelaisvėje subrendęs Margiris, nepaisydamas išbandymų, grįžo į tėvynę ir žuvo ją gindamas. Didvyriška, pasiaukojama laikysena, tačiau, kita vertus, su aitriais Pilėnų dūmais į tautos psichologiją įsigraužė ir įsitikinimas, kad savižudybė yra herojiškas poelgis, jei kasdienybė darosi nebepakeliama. Užuot ją keitus, užuot „neapykantą sau“ pavertus impulsu tobulinti pasaulį, kartu ir patį save, nuolankiai pasiduodama juodam skepticizmui, paslaugiai atveriančiam duris į Nebūtį… Antiherojai Kadaise, daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų, Santaros−Šviesos konferencijoje skaitydamas pranešimą apie mitus ir ideologijas, Algirdas Julius Greimas įžvalgiai pabrėžė: „Mes negalime pasakyti, kad štai mes demitifikuosim pasenusias vertes, panaikinsim visus mitus ir kad nuo to žmogus bus laisvas, kad visuomenė bus išlaisvinta. Mes galime tik pakeisti vieną mitų sistemą kita mitų sistema.“ Pats sąmoningai atsisakęs herojaus statuso, Greimas pasirinko antiherojišką vertybinę laikyseną: „Į politiką aš ilgai žiūrėjau kaip į rimtą reikalą, ypač tautai patekus į smurtų ir lūžių verpetus. Peržiūrėjęs tuos „niekais nuėjusius“ metus, galiu gal bent kiek pasiguosti dalyvavęs ir truputį prisidėjęs prie trijų įprasmintų akcijų: prie griežto Laisvės kovotojo pasisakymo prieš lietuvišką SS legioną ir kitokius jaunimo verbavimus; prie skatinimo progresyviai likviduoti beprasmę antisovietinę rezistenciją pokario miškuose; prie kvietimo bendrauti su tauta, atsigręžus „veidu į Lietuvą“. Tuo mano lietuviška politika ir pasibaigė.“ Toks politinis atsiribojimas, ironija ir skepsis patriotizmo atžvilgiu kitiems lietuvių emigrantams atrodė nesuprantamas. Tačiau Greimas buvo pakankamai kategoriškas ir vertindamas kenčiančio lietuvio stereotipą viešai pareiškė: „Užtenka melo, pagal kurį čia mes herojai, bet nuskriausti, nelaimingi herojai ir amžinai bandome suderinti savo paslėptą heroizmą su pasidavusio ir pabėgusio vargšo tipo realybe.“ Greimui buvo nepriimtinas asmenybės susidvejinimas. Jis ironiškai klausė: „Ar galima ir kaip galima sutaikinti zuikio ir heroizmo sąvokas?“ Ši mitologija, pasak jo, pasireiškia nuo senų laikų, pradedant nuo Vytauto Didžiojo mito iki šių dienų. Lietuvių herojinė tradicija datuojama XV a. pradžia, nors tokios laikysenos pavyzdžių, be abejo, rastume ir anksčiau. Daugiau kaip penki šimtai metų herojinio paveldo paliko dviprasmiškus įspaudus tautos sąmonėje, o naujųjų laikų didžiavyriai, ėmęsi mesianistinio vaidmens, visiškai neatitiko tradicinio lietuvių herojaus įvaizdžio. Greimo įžvalgos „herojų klausimu“ iki šiol nepraradusios aktualumo. Antai jis rašė: „Neseniai viena iš Amerikos atvykusi viešnia manęs paklausė, ar, mano manymu, Jonas Deksnys herojus, ar ne. − Herojus, bet pavargęs herojus, − atsakiau jai. Jinai manęs nesuprato. Ji mano, kas jau pasirenka heroizmo kelią, tai ir eina juo. Arba nusišauna. O tačiau: heroizmas yra savotiška gyvenimo koncepcija. Gyvenimas herojui susideda iš visos eilės gražių gestų. Neabejoju, kad Jonas Deksnys būtų sugebėjęs nusišauti, jeigu jo mirtis būtų galėjusi jam pačiam, jo paties akyse, pasirodyti kaip gražus, reikšmingas gestas. Deja, gyvenimas herojams dažnai neduoda tokios progos: ir kaipgi nusišausi kasdienybėje, dienų pilkumoje, niekam nereikalingas ir, svarbiausia, niekieno nematomas?“ Herojai atsiskleidžia laiko ir veiksmų sankirtose. Ar laikas paverčia asmenį herojumi, ar jo paties veiksmai? O gal įmanoma herojų sukurti, kaip Umberto Eco kuria priešą? Didysis Lietuvos herojus Tadas Blinda iš paprasto arkliavagio tapo garsiausiu lietuvių „svieto lygintoju“ ir istorine legenda, kuria remdamiesi naujojo filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ kūrėjai ėmė plėtoti vadinamąjį popherojaus mitą. Naujieji herojai Į šiuolaikinio herojaus vaidmenį pretenduoja ne tiek daug lietuvių. Tačiau apžvelgę pastarųjų mėnesių žiniasklaidą matysime, kad toks tapti antai veržiasi „visuomenės gynėjas ir pilietiškumo saugotojas“ dr. Darius Kuolys. Tapęs tam tikros visuomenės dalies ruporu, jis atakuoja pavojingus politinius reiškinius ir grėsmingus socialinius pokyčius, nevengdamas griežtos ir kategoriškos kritikos, žada atskleisti visuomenei daromas neteisybes, demaskuoti piktadarius, jaučiasi esąs neklystantis mediumas, tiltas tarp blogio kranto, kuriame esame, ir geidaujamo gėrio kitame krante. „Lietuvoje pernelyg daug galingos pilkumos, jos neišryškina nuomonių apklausos. Pilki, viešumos vengiantys žmonės turi per daug įtakos mūsų rinktiems politikams ir krašto valdymui. Net „kietoje“ prezidentės retorikoje ir elgsenoje kartais regima tos pilkumos įtaka“, – teigia Darius Kuolys savo pažiūrų deklaracijoje „Vien pasakų nebepakanka“. Vėliau jau tiesiai šviesiai vadina Jos Ekscelenciją „chuntos eiline“… Kadaise Greimas, analizuodamas rezistencijos sąvoką, teigė, esą tautos išlikimas priklausys nuo to, ar „atsiras pakankama ir pajėgi pakaita iš nepasiruošusių ir nekvalifikuotų savanorių“, ar susiformuos „nerimtų žmonių“ sambūris. Mūsų sukilęs herojus, kurį, tapusį jaunos, ką tik atsikūrusios valstybės kultūros ministru, Greimas vadino net Dievo dovana Lietuvai, paneigia reikalą burti „nerimtus žmones“. Savo veiksmus jis grindžia begaliniu rimtumu, akademine kvalifikacija ir pasirengimu narsiai ginti, regis, jam vienam žinomą tiesą ir teisingumą, nes „pagarba tiesai – mūsų atkurtos politinės bendruomenės, mūsų valstybės kertinis akmuo“.21 Todėl jis apeliuoja į politikų sąžinę, reikalaudamas pilietinės drąsos.22 Vadovaujasi, galima sakyti, paties Tado Kosciuškos iškeltais imperatyvais: „Kas gi esu, jei ne lietuvis, jūsų tautietis, jūsų pačių išrinktas? Kam gi, jeigu ne jums, turiu rodyti dėkingumą, ką turiu ginti, jeigu ne jus ir save patį?“ Konferencijoje „Pilietiškumo ugdymas mokykloje: ar įmanoma paveldėti meilę Tėvynei?“ (šį vasarį ji vyko Seime ir buvo skirta istorijos mokytojams, švietimo ir kultūros įstaigų darbuotojams, nevyriausybinių organizacijų atstovams) Darius Kuolys kėlė klausimą „Kaip ugdytina šiandien veikli Respublikos meilė?“ Atsakyti galima paprastai: vien žodžių nebepakanka… Turininga ir prasminga erdvė už žodžių kol kas atsiveria, regis, tik Eimunto Nekrošiaus spektakliuose… Kaip tapti herojumi Kūrybingumo skatinimas, kūrybingumo kokybė ir „teisė suklysti, kaip kūrybingų asmenybių ugdymo trąša“, yra lietuviškos herojų kalvės viltis. Kadangi nepaliaujamai kuriame priešus, herojams paliekama svarbi ginties misija. Įgaliotuoju Vilniaus gynėju vėl tapęs Artūras Zuokas, tartum koks Betmanas, sklęsdamas virš miesto, sugeba pademonstruoti vis naujas herojiškas galias. Kildamas į kovą su netvarka, miestiečių apsileidimu, turto gadinimu ir vagystėmis, jis atlieka svarbias pozityvaus herojaus funkcijas. Zuoko kampe virtualioje erdvėje skelbiami du motto: 1968 m. Paryžiaus studentų maišto šūkis „Būk realistas − siek neįmanomo“ ir XIX a. airių vyskupo Williamo Magee žodžiai „Žmogus, nedarantis klaidų, paprastai nieko nedaro“. Dviejų kraštutinumų pasirinkimas kuria prieštaringo herojaus paveikslą: Paryžiaus studentai kadaise skandavo Che Guevaros žodžius, kurie prancūziškai skambėjo Nous sommes reÅLalistes, exigeons l’impossible („Būdami realistai, mes reikalaujame neįmanomo“), tačiau kalbant apie bendras pastangas kurti miestą, kuriame visiems jauku gyventi, reikalavimas to, kas neįmanoma, tartum oponuoja airių šventikui, garsėjusiam ritualų saugojimu ir puoselėjimu. Kokius ritualus propaguoja mūsiškis klaidų nebijantis herojus? Prieš ketverius metus savo tinklalapyje paskelbęs pareiškimą Robin Hoods of the XXI Century, Zuokas atskleidė, ką laiko idealiu herojum. Turime ir savą to atitikmenį – tiesa, dauguma Europos tautų popherojus kildina iš paprasto pakelės plėšiko, kaip antai Robinas Hudas, o mes Tadą Blindą – iš arkliavagio. Rašydamas apie save, Zuokas pabrėžė: „Būdamas gal penkerių metų pasakiau sau, kad noriu ištrūkti iš aplinkos, kurioje gyvenau, ir pakeisti savo gyvenimą. Nuo mažens žinojau, kad teks pačiam visko siekti, kaip ir tai, jog gyvenime teks pakovoti.“ Ir jis aistringai kovoja. Antai sėdęs į šarvuotį, kuriuo sutraiškė Gedimino prospekte neteisėtai pastatytus automobilius (fotomontažo galia!), pakliuvo net į populiariojo Twitter veido – amerikiečių aktoriaus Ashtono Kutcherio tinklalapį su rubrika „Šių dienų realija“. Nors Krašto apsaugos ministerija vėliau ir apgailestavo „tokiam reikalui“ paskolinusi šarvuotį, Zuoko akcijos lietuviška versija su komentarais buvo peržiūrėta daugiau kaip 1,8 milijono kartų! Išgarsėti galima įvairiais būdais. Tiesa, dauguma užsienio televizijos kanalų Vilniaus mero pasivažinėjimą šarvuočiu rodė „įdomybių ir nesąmonių“ skyrelyje… Variacija heroizmo tema Verslo ir pramogų pasaulis yra ypač puikiai įvaldęs herojų ir „žvaigždžių“ kūrimo technologijas. Dirbtinės „žvaigždės“, tariami herojai, netikri pranašai tik dar aiškiau parodo, koks pragaištingas vakuumas yra atsiradęs dėl to, kad trūksta tikrų herojų, išskirtinių asmenybių, ryškių žvaigždžių, kurios nušviestų kelią tamsoje… Pasaulis nepripažįsta tuštumos. Vietoj didžiavyrių, pranašų ar mesijų atsiranda pseudoveikėjų armija, greimiškas „zuikio ir herojaus“ derinys. Teatre nuo seno susiformavę tam tikri aktorių amplua − herojus, meilužis, juokdarys, nevykėlis ir t. t., o politinėje Lietuvos scenoje atsirado nauja tendencija, matyt, jau tapsianti tradicija, − meilužis nevykėlis. Tai pranašauja tam tikrus patriarchalinės kultūros pokyčius, atsižvelgiant į bendras tendencijas (garsiausio visų laikų golfo žaidėjo Tigerio Woodso, buvusio Italijos premjero Silvio Berlusconi’o, nušalinto Tarptautinio valiutos fondo vadovo Dominique’o Strausso-Kahno ar Anglijos rinktinės kapitono Johno Terry’o ir kt. nuotykiai). Lietuvos meilužiai nevykėliai Saulius Stoma ir Gintaras Steponavičius anų šaunuolių fone atrodo blankokai, nors imk ir patark, kad mokytųsi iš Viktoro Uspaskicho, meistriškai gebančio viską paslėpti taip, kad nė šuo nesulotų. (Kita vertus, gal ne jis toks gudrus, tiesiog mūsų žiniasklaida jau seniai pamiršo, kad būtent ji yra demokratijos sarginis šuo. Todėl sergsti interesus nebent tų, kuriems pati tarnauja…) Iš kadaise maištavusių jaunimo herojų Marijono Mikutavičiaus ir Algio Ramanausko-Greitai liko tik apgailėtini, televizijos multiplikuojami, sotaus ir prisitaikėliškai vartotojiško gyvenimo pažymėti veidai: vienas yra pliktelėjęs „svajonių gyvanašlis“, kitas – tariamai narsus kovotojas su miesto vaiduokliu Solomonu… Netikri pranašai, prekiaujantys vizomis į ateitį, politinė degradacija, dvasingumo perversijos paradoksaliai suteikia viltį, kad pasiekę dugną, pradėsime kilti aukštyn ir turėsime pagaliau atsigręžti patys į save, į savo keistumą ar ypatingumą (singularity). Nauja herojų karta, kuri įkvėptų žygiais, o ne žodžiais, pasiklydo kažkur tarp vakarykštės dienos ir rytdienos, nerasdama kelio į varganą šiandieną. Sektini pavyzdžiai, aukštosios tiesos, iškalbingi liudijimai, jaunimo stabai ir herojai nėra didaktinė būtinybė ar metodinė priemonė – tai menami tikrumo horizontai, viltis, kad viskas gali būti pasiekiama kiekvienam iš mūsų: gražūs gestai, taurūs poelgiai, herojinė laikysena… O kas gi lieka tada, kai baigę žemišką kelionę beldžiamės į dangaus vartus? Viltis, kad viskas buvo tikra, ir iliuzija, kad viską laikėme savo rankose.

Šiuolaikiniai herojai, mesijai ir netikri pranašai