Viena vertus, esminių pokyčių tikėtis būtų sunku žinant, kas vadovauja Lietuvos užsienio politikai.
Jokiu būdu negalima rūpintojėliškai dejuoti, kad padėtis tragiška. Anaiptol, jei tikėsime prezidente D. Grybauskaite ir užsienio reikalų ministru A. Ažubaliu, šiandien Lietuva pasaulyje matoma, gerbiama ir saugoma labiau nei bet kada anksčiau.
Iš dalies tai yra teisybė – juk būdami Europos Sąjungos nariai, nors ir neturėdami euro, esame neretai pagiriami Briuselio.
Tiek už ES agituojamos fiskalinės drausmės laikymąsi, tiek už europietiškų vertybių bent jau viešą gynimą Bendrijos pašonėje – Baltarusijoje ir Ukrainoje arba toli už ES ribų.
O ir NATO mums garantuoja saugumą žodžiais, raštu, oro policijos misija ir pratybomis – ko daugiau norėti?
Tiek paradinės pusės, kurią mielai pateikia ir į „Lietuvos pasiekimų enciklopediją”, jei tik tokia būtų, rašo valstybių vadovai. Pateikiamos netgi savotiškos ataskaitos.
Pavyzdžiui, Čikagoje pasibaigus NATO viršūnių susitikimui, Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijos ir Prezidentūra kone varžėsi tarpusavyje kviesdamos žurnalistus išklausyti džiugiomis pagyromis apkaišiotų ataskaitų – ką gi Lietuvai pavyko pasiekti.
Ir išties tikrai neketinu bambėti – tai, kad valdžios institucijos pagaliau rodo siekį viešai parodyti, ko ten važiavo ir ką laimėjo Lietuvai, – sveikintinas, dažnai vis dar trūkstamas elgesys.
Kaip ir premjero A. Kubiliaus džiugesys skelbiant pergalę prieš Rusijos dujų milžinę „Gazprom” – Lietuvai pavyko išplėšti vamzdį iš Ivano.
Štai dabar viskas, ką ką tik parašiau, gali pasirodyti nebesvarbu, mat paminėsiu žodį „bet”. Jis visiškai nereiškia, kad minėtus laimėjimus verta sumenkinti, paneigti.
Tačiau lygiai taip pat nereikėtų pamiršti, kad valdžios institucijos kitaip pateikti informacijos ir negali. Nejau užsiims savikritika?
Tad nenuostabu, kad už užsienio politiką atsakingų pareigūnų retorika – tai faktų interpretacija. Nepretenduoju į vieną neginčijamą tiesą.
Galiu ir atvirai sutikti su neseniai A. Ažubalio išsakytomis mintimis apie Lietuvos užsienio politiką siūlančius keisti kai kuriuos politikus.
Ypač apie trigalvio slibino – trijų didžiųjų Lietuvos opozicinių partijų, pasišovusių imti valdžią po rinkimų, pašiepimą.
Išties galima tik pritarti Lietuvos diplomatijos vadovo mintims, jog santykių gerinimą su kaimynais, pavyzdžiui, siūlančios V. Uspaskicho ir R. Pakso partijos meluoja.
Ūbavimai, kad, girdi, reikia labiau draugauti su viskuo aptekusiomis Rusija ir Baltarusija, slepia ne ką kita, kaip trigalvio koalicinio slibino verslo interesus.
Antra vertus, norisi paklausti – o kodėl dabar ministrui kilo minčių įgelti jo politiką kritikuojančiai opozicijai?
Galų gale ką dėl geros kaimynystės nuveikė dabartinė valdančioji dauguma ir, regis, geriau su ančiukais Prezidentūroje nei su Lietuvos sąjungininkais sutarianti prezidentė?
Valdančiosios daugumos elgesį galima lengvai paaiškinti – artėja Seimo rinkimai, tad pagražintos valdžioje įsitaisiusių pareigūnų ataskaitos pilsis kaip iš gausybės rago.
Kita vertus, ar tuomet neteisi įžūliai Lietuvai, jos tremtiniams ir visoms sovietų okupacijos aukoms į veidą spjaudanti Rusija, kad Lietuvos užsienio politika tėra apgailėtinas vidaus politikos šešėlis?
Pavyzdžiui, konservatorių priimtas įstatymas dėl okupacinės žalos atlyginimo Maskvoje iki šiol sukelia patyčių priepuolius.
Suprantama, V. Putino vairuojamos Rusijos Lietuva nepakeis – ši galinga, tačiau istoriškai labai kompleksuota, ant dujų, naftos ir mitų besilaikanti valstybė vien Vilniaus prašoma mums ir gero nepalinkės.
O vis dėlto kur tuomet tie mūsų principai, aiškiai Lietuvos diplomatų ir prezidentės suderinta pozicija?
Sakote, užsienio reikalų ministro nurodytoji „Raudonoji linija” – energetinė nepriklausomybė, istoriniai faktai ir vakarietiška kryptis, už jų esą atgal nesitrauksime?
Būtų gražu, jei ne „bet”, kurie vis bado akis. Bet juk sąjungininkus Lietuva pati praranda – tiek kaimynystėje, tiek anapus Atlanto – vien dėl asmeninių prezidentės ambicijų ir retorikos.
Bet juk kitus demokratijos vertybių raginanti laikytis Lietuva tas pačias vertybes pamina, kai Seimo nariai gali sau leisti kištis į teisėsaugos darbą, ignoruoti teismų sprendimus.
Bet juk su sava istorine atmintimi Lietuvai sunku susitaikyti, ypač jautriais žydų genocido, bendradarbiavimo su sovietų saugumu klausimais.
Tiek daug „bet” nėra vien išimtys ar demokratijos netobulumo įrodymas. Tai – spragos, kurios menkina Lietuvos užsienio politiką, jos principus.
Lietuvos okupaciją neigiančios Maskvos, lenkų klausimu žaidžiančios Varšuvos elgesys rodo, kad Vilnių, kaip ir anksčiau, vis dar lengva išprovokuoti ir užlipti jam ant sprando.
To nebūtų, jeigu Lietuvos diplomatija ne tik girtųsi, bet ir būtų sustyguota, turėtų tvirtą galvą ir stuburą.